REKLAMA
2014 m. Lapkričio 21 d.

Taikos Karalienės bažnyčios atgimimas


2003-11-21
Janina ZVONKUVIENĖ
Taikos Karalienės bažnyčios atgimimas

KLAIPĖDOS BAŽNYČIOS-2003

Taikos Karalienės bažnyčios atgimimas

Sukanka 15 metų, kai tikintiesiems grąžinta Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčia

1988 metų lapkričio 25 d. buvo aukojamos pirmosios šv. Mišios Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje. Iki tol 27 metus ji buvo “liaudies filharmonija”. Prasidėjus atgimimui, šie maldos namai grąžinti tiems, kas ją statė - katalikų bendruomenei. Ši iš karto ėmėsi darbo. Štai kaip apie pirmąją bažnyčios atgavimo talką rašė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Klaipėdos miesto tarybos laikraštis “Mažoji Lietuva”: „Jau aštuntą valandą žmonės kibo į darbą. Netrukus buvo išnešti suolai, užmiršdami nubraukti prakaitą, kūjais, kas kuo galėjo, ardė nuožulnią, gana aukštą salės pakylą. Moterys, senukai, paaugliai sustoję į vieną gretą, iš rankų į rankas perdavinėjo plytas, rinko nuolaužas, kiti karučiais vežė ir pylė į krūvas. Mieste tik ir girdėjai: “Nueikite, pažiūrėkite, kas darosi prie bažnyčios, pilna žmonių...” Atėję smalsuoliai vien stebėtojais nebuvo – stojo į gyvą “konvejerį”. (...) Ar prisimena kas tokią talką, kada oficialiai nekviesti, žmonės per nepilnas devynias valandas daugiau nei pusės tūkstančio vietų koncertų salę pavertė lygia, iššluota ir net išplauta asla?

Aštuonioliktą valandą ją užtvindė tikintieji. Kiek jų, nesigėdijant braukiančių ašarų, tačiau džiaugsmu spinduliuojančiais veidais susirinko į Iškilmingas mišias, kurias laikė Telšių vyskupas Antanas Vaičius kartu su Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebonu Broniumi Burneikiu ir Klaipėdos dekanato kunigais. Tūkstantis, du tūkstančiai? Ne tai svarbu. Svarbu, kad religines giesmes bandė giedoti ir jaunuoliai, kurie jų nemokėjo, o gal ir pirmąkart atėję bažnyčion. Svarbu, kad jie kėlėsi Tikėjimui, tautos Atgimimui. Svarbu, kad godžiai gėrė kiekvieną Telšių vyskupo Antano Vaičiaus prasmingą žodį...

Marijos Taikos Karalienės bažnyčia Klaipėdoje atgimė antram gyvenimui, tam, kad Evangelijos šviesa apgaubtų atgimstančią Lietuvą.“

Žiupsnelis bažnyčios istorijos faktų

Bažnyčia buvo statoma tarybiniais metais. Statyba užtruko nuo 1956 iki 1961 m. Viskas vyko vadinamojo atlydžio metu, kai Tarybų Sąjungos lyderis buvo Nikita Chruščiovas. Bažnyčios statybai skirta vieta buvo labai bloga - pelkė už miesto. Tačiau statybos organizatoriai, dvasininkai įveikė visas kliūtis. Kertinį akmenį 1957 m. birželio 30 d. pašventino tuometinis Telšių vyskupas Petras Maželis. Lėšos buvo suaukotos. Aukojo ne tik visos Lietuvos katalikai, bet ir užsienio išeiviai, nors perduoti aukas buvo labai sudėtinga. Visa statyba ir apdaila tuometiniais pinigais kainavo tris milijonus rublių. Statyba ir aukomis rūpinosi dvasininkai Liudas Povilionis, Bernardas Talaišis, Vaclovas Rašimas-Gerasimavičius, Bronislovas Burneikis... Pastarasis yra prisiminęs: “Dirbome taupiai. Niekas nevogė. Visi padėjo, kas galėjo. Net atskiri bedieviai tokiam reikalui aukodavo”.

Maldos namai buvo statomi dideli, kad atitiktų augančio miesto poreikius. Senoji katalikų bažnytėlė Bokštų gatvėje seniai nebesutalpino visų norinčiųjų čia melstis. Naujoji bažnyčia - 63 metrų ilgio, 25 metrų pločio, 14,5 metro aukščio. Bokšto aukštis – 46,5 metro. Viduje ji jau galėjo sutalpinti iki trijų tūkstančių žmonių. Kadangi bažnyčia statoma uostamiestyje, sumanyta buvo pavadinti Marijos Marių Žvaigždės vardu. Tačiau dvasininkas V.Rašimas perkalbėjęs: „Tebūnie geriau Taikos Karalienė – visai Lietuvai ir visam pasauliui“. Tuometinis popiežius Jonas XXIII bažnyčios statytojams ir aukotojams buvo atsiuntęs apaštališkąjį palaiminimą. Nebaigus bažnyčios statyti, valdžia pradėjo kabinėtis prie niekų ir persekioti čia dirbusius dvasininkus. Jie buvo areštuojami, teisiami ir kalinami. Bylos - sufabrikuotos.

Nors didžiulė bažnyčia buvo pastatyta iš žmonių suaukotų lėšų, valdžia ją 1961 m. nusavino.

Senieji klaipėdiškiai prisimena, kaip buvo griaunamas bažnyčios bokštas. Ne išmontavo, ne ardė, o laužte laužė. Aplinkui išrikiavo kareivius, atvarė tankus, apjuosė lynais ir laužė laužte. Žiauresnio vaizdo niekas įsivaizduoti negalėjęs. Stebėti bokšto griovimą galėjo tik pasislėpus, nes visus, kas bandė prisiartinti, ką nors pasakyti, sodino į mašinas ir, nuvežę toli už miesto, paleisdavo pėsčiomis pargrįžti...

Atėmus bažnyčią, tikintieji neatlyžo reikalauti ją grąžinti. Parašyta ir išsiųsta daug raštų, surinkta tūkstančiai parašų. Tačiau tik atgimimo laikas - 1988-ieji metai - išpildė katalikų lūkesčius. Po paskutinio koncerto filharmonijoje žmonės salę per vieną parą atvertė atgal į bažnyčią ir kitą vakarą 1988 m. lapkričio 25 d. čia šviesaus atminimo Bronius Burneikis po daugelio metų vėl aukojo šv. Mišias.