Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
N.Laužikienė: „Memuarams dar ne laikas“
2006-12-23
ARNOLDAS REMEIKA
N.Laužikienė: „Memuarams dar ne laikas“
Šeštadienio interviu apie keliones po pasaulį, sielą ir praeitį
Prie Nijolės Laužikienės ruošto Kūčių stalo rytoj sės visa negausi jos šeima – antrasis vyras, su kuriuo gyvena jau du dešimtmečius, iš stažuotės Indijoje grįžusi dukra ir iš Šilutės pasisvečiuoti atskubėjusi mama.
„Gal ir dukros draugas atvažiuos“, - tikisi moteris, kuri savo pačios namuose – retas svečias. Šią savaitę penkiasdešimtmetį kukliai paminėjusi Klaipėdos savivaldybės Socialinio departamento direktorė vis nerimsta – tai maudosi eketėje, tai laksto pajūriu, tai užsimano perplaukti Baltijos jūrą... Ir dar visą gyvenimą sunkiai serga liga, kurios pavadinimas – kultūra. „Be jos nė žingsnio, - sako penkiolika metų savivaldybės Kultūros skyriui vadovavusi ir reformomis pagarsėjusi N.Laužikienė. - Tačiau tik visai neseniai pradėjau sau leisti išeiti po pirmo spektaklio veiksmo. Nebenoriu teršti savo eterio nekokybiška informacija.“
Prarado palikimą
- Esate istorikė. Kodėl pasirinkote tokią specialybę?
- Mano vaikystė prabėgo Šilutėje – paribio kultūros centre, apsuptame vandens. Savaitgaliais su tėvais motorinėmis valtimis plaukiodavome po marias, Nemuną. Žvejyba, palapinės – puiki vaikystė. Tačiau ryškiausiai prisimenu močiutę. Ji buvo mokytoja, intelektualė, kuri man ir įskiepijo susidomėjimą istorija. Močiutė turėjo užrašus, kuriuose fiksavo viską – trėmimus, tragiškus išgyvenimus, vyro sušaudymą. Juos žadėjo kaip palikimą perduoti man, bet mirė. Užrašų taip ir neradau. Pradėjau studijuoti istoriją, kad sužinočiau, kas gi vyko tais metais. Mes, šio fakulteto studentai, žinojome kur kas daugiau, nei tais laikais buvo galima žinoti.
- Tačiau kokie keliai atvedė į tuometinę savivaldybę?
- Pradžioje turizmo biure dirbau ekskursijų vadove. Po trejeto metų nusibodo – tas pats per tą patį. Pasiūlė dirbti Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijoje. Dirbau puikiose patalpose – dabartiniame Etnokultūros centre. Prasidėjo Sąjūdis. Jį palaikiusių klaipėdiečių būrelis paprašė „ploto“. Kaip tik ėjau atostogų, tad daviau raktus. Kai grįžau, atsidūriau pačiame Sąjūdžio epicentre. Įsitraukiau į tą veiklą. Buvau aktyvistė. Tai neliko nepastebėta – gavau pasiūlymą užimti Kultūros vedėjos pareigas kuriamoje savivaldybėje.
- Bet juk neturėjote jokios administravimo patirties?
- Tai tiesa. Buvo labai sunku. Važinėjau po Europą, sėmiausi patirties, kurią vėliau pritaikiau Klaipėdoje. Galiu nesigirdama pasakyti, kad tuo metu miesto kultūra suklestėjo. Aišku, buvo ir tam besipriešinančių. Menininkus pykdė, kai sakydavau, kad nuo šiol dirbsime kitaip, kad dėl finansavimo teks konkuruoti, nes pinigų reikia ir jauniems, pažangiems. Vėliau, kai pinigus miesto kultūrai pradėjo skirstyti Meno taryba, vis tiek buvau kaltinama, kad viską nulemiu aš. Kai kas tą nuoskaudą jaučia iki šiol. Ir dabar jaučiu persekiojančias apkalbas, tačiau į akis niekas nedrįsta nieko pasakyti. Džiugu, kad mane visada palaikė tie, kurie anksčiau neturėjo galimybės pasireikšti – jaunimas.
- Todėl ir užleidote vietą jaunam žmogui?
- Būtent tokia ir buvo mano motyvacija išeiti. Miesto kultūrai reikėjo naujo žmogaus. Kultūra – tokia sritis, kurioje nepriimtina rutina, užsiciklinimas. Manau, kai dirbi tą patį darbą daug metų, nebesugebi į jį pažiūrėti iš šalies, kritiškai. Nesigailiu, kad išėjau. Pajutau, kad buvau susitapatinusi su kultūra, tikėjau, kad jeigu manęs nebus koncerte ar spektaklyje, jie ir neįvyks.
- Buvote paaukštinta, antrus metus vadovaujate visam departamentui. Kaip sekasi?
- Mano darbas tapo dar labiau biurokratinis. Tai manęs nežavi. Nuo pat pradžių stengiuosi kovoti su biurokratija, noriu, kad jos liktų kuo mažiau. Žmogus turi pereiti aibę biurokratinių kliūčių, kad pasiektų tikslą. Taip neturi būti.
- Turite daugybę pavaldinių. Kokia esate viršininkė?
- Demokratiška. Nesu autokratė. Mėgstu komandinį darbą. Jeigu iškilo klausimas, atsakymų ieškome visi kartu. Niekada nebuvo taip, kad aš pasakiau ir baigta.
Nenorėjo apkalbų
- O koks šiuo metu santykis su kultūra, juk anksčiau nebuvo nė vieno renginio, kuriame nepasirodytų N.Laužikienė?
- Dabar atsirenku, kur nueiti. Leidžiu sau išeiti po pirmo veiksmo, jeigu spektaklis nepatinka. Taip anksčiau nesielgdavau. Noriu būti tiesiog klausytoja, tiesiog žiūrovė.
- Bet su kultūra nesiskiriate – dėstote, baigėte dar vienas studijas.
- Teisybė. Dėstau kultūros politiką Klaipėdos kolegijoje. Turiu kelias valandas per savaitę. Taip išlaikau ryšį su kultūra. Prieš dvejus metus baigiau magistrantūros studijas Vilniuje. Studijavau kultūros vadybą ir politiką. Juokinga, nes tuo pačiu metu studijas baigė dukra Milda. Tie patys dėstytojai dėstė.
- Pakalbėkime apie Mildą. Kodėl ji grįžo į Lietuvą, juk galėjo rasti puikų darbą užsienyje?
- Dukra Vilniuje studijavo tarptautinius santykius, vėliau Olandijoje kultūros politiką. Kai jos klausdavau, ar ji ketina pasilikti užsienyje, nuolat piktinosi. Ji nori įgytas žinias pritaikyti Lietuvoje. Tikra patriotė. Ir labai savarankiška. Dabar jai dvidešimt treji. Jau seniai jai nebepadedu finansiškai – pati sukasi.
- O kodėl dukra apsistojo Vilniuje?
- Suvokė, kad, įsidarbinusi Klaipėdoje, būtų persekiojama gandų, esą aš jai padėjau.
- Tikriausiai su ja plepate tik apie kultūrą?
- Prieš kelias dienas buvau Vilniuje. Susitikusios pradėjome kalbėti apie kultūros politiką, joje vykstančius procesus. Susigriebiau. „Dukrele, - sakau. - Pakalbėkime apie tave. Kaip sekasi?“ Su Milda jaučiu stiprų ryšį. Nuo paauglystės ieškojau, kurgi ta gyvenimo prasmė. Kai gimė dukra ir ją man gimdykloje atnešė, supratau, kad tai ir yra gyvenimo tikslas. Taip paprasta. Padariau klaidą, kad daugiau vaikų nepagimdžiau. Gaila, kad atsidaviau vien darbui.
- Dabartinis Jūsų vyras nėra Mildos tėtis, tiesa?
- Su pirmuoju vyru pagyvenome vos trejus metus. Jis nebuvo subrendęs šeimai. Išsiskyrėme. Su juo iki šiol likome draugai. Su dabartiniu gyvename jau dvidešimt metų. Jis inžinierius, prijaučia kultūrai, pats ilgą laiką domėjosi fotografija.
- Nors ir susituokėte, bet pavardės nepakeitėte. Kodėl?
- Susituokėme per Kalėdas. Prieš kiek metų, neprisimenu. Gal prieš dešimt? Man tai nesvarbu. Draugai nupirko jam kostiumą, man suknelę. Tokią margą, klaikiai trumpą. Viskas juokais vyko, bet santuoką įregistravome oficialiai. Su pavarde jau buvau susigyvenusi, dukra ją turi, todėl jos nekeičiau. Vyras neprieštaravo. Jis labai demokratiškas.
Perplaukė jūrą
- Atšventėte jubiliejų. Kokios nuotaikos sulaukus penkiasdešimties?
- Per gimtadienį apniko keistos mintys – visi gyvenimo įvykiai tarsi mozaika susidėliojo. Griebiau popierių ir pieštuką, pradėjau rašyti. Po to pagalvojau – memuarams dar per anksti. Šis amžius tarsi vidurkelis tarp dviejų krantų. Abu labai gerai matosi. Nusprendžiau į amžių žiūrėti filosofiškai – labiau gilintis į save, analizuoti, bendrauti su gamta.
- Tai kam tiek sportuojate, jeigu amžius – tik dvasinė būsena?
- Žinau, bet futliarą irgi reikia prižiūrėti. Trečius metus lankau kalanetikos treniruotes. Tai toks jogos ir kvėpavimo pratimų mišinys. Nuo pavasario kiekvieną rytą bėgioju pajūriu, maudausi jūroje. Žiemą bent kartą per savaitę einu į pirtį ir maudausi „gyvame“ vandenyje – eketėje. Vasarą leidžiamės į keliones. Su vyru ir šeimos draugais esame visą Europą išmaišę. Prieš penketą metų išbandžiau jachtą. Perplaukėme Baltijos jūrą. Per audrą. Kapitonas naktį davė pavairuoti. Nieko, nenuskendome.
- O slidinėjimas?
- Jis – naujas atradimas. Pernai pirmą kartą ryžausi. Maniau, kad jau nebeišmoksiu, bet nieko, pasamdytas mokytojas padėjo. Sausį ir vėl važiuosime į Čekiją. Kad tik sniego būtų.
- Negalite sustoti. Gal jau ant sofos traukia, prie televizoriaus?
- Nė kiek. Visada gyvenau judėjimu. Net namie negaliu ilgai būti – turiu kažkur važiuoti, bėgti. Kas per gyvenimas, jeigu keliesi ryte, skubi į darbą, ten popierius dėlioji, grįžti namo, ir taip visą gyvenimą. Kelionės, kaip sako jaunimas, mane „veža“. Jeigu turėčiau tiek pinigų, kad nebereikėtų dirbti, tik keliaučiau. Ypač noriu į egzotiškus kraštus. Dabar sau to leisti negaliu ir kažin ar galėsiu.
- Tai kada pailsite?
- Grįžtu iš darbo septintą aštuntą. Vakarienėmis su vyru vienas kito nelepiname. Maisto kulto nepropaguojame. Tik savaitgaliais ruošiu karpį. Natūralų, tik su vienos rūšies prieskoniais. Tada su taure balto vyno leidžiame sau pailsėti. O po to vėl lekiame...
