Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Istorikas J.Genys alergiškas barniams
2011-11-12
Lina Bieliauskaitė
66-ojo „Klaipėdos“ gimtadienio proga dienraščio žurnalistai tradicinį tolerantiškiausio metų žmogaus titulą skyrė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriui Jonui Geniui. Daugeliui, puikiai pažįstančių šį istoriką, mokslininką, visuomenės veikėją, tai neturėjo tapti didele staigmena.
„Tiesą pasakius, nežinau, ar esu labai tolerantiškas. Galbūt galėčiau pavadinti save žmogumi, kuris vengia konfliktų. Labai blogai jaučiuosi, jei su kuo nors tenka susibarti. Matyt, toks jau mano būdas, kad jaučiu diskomfortą, kai tenka atsidurti tokiose situacijose“, – kuklinosi pats laureatas.
Neserga susireikšminimu
– Kasdienybėje dažniau susiduriate su tolerancijos pavyzdžiais, ar šiandien tai tampa „deficitu“?
– Gerai, kad pridėjote žodį šiandien. Mano matymu, gyvename gana įtemptoje kasdienybėje, labai daug kam mūsų šiandien tenka susidurti su negatyviais laukais. Žmonės negali būti tikri dėl darbo, jie jaučia pinigų stygių, tam tikrą nepasitikėjimą. Kai nuolatos kalbama apie etatų mažinimą, biudžeto deficitą, kad vėl reikės veržtis diržus, lietuvių nepriversi kaip Amerikoje šypsotis. Nežinau, ar tokioje aplinkoje žmonėms lengva būti tolerantiškiems.
– Klaipėda taip pat dažnai siejama su tokiais epitetais kaip laisvas, demokratiškas, tolerantiškas miestas. Gal kaip neprigimtinis klaipėdietis galite objektyviau įvertinti, ar tai nėra vien skambi deklaracija?
– Ar tai tiesa, ar ne, lengviau pasakyti su kažkuo lyginant. Tikrai jaučiu, kad Klaipėdoje atvirumo, betarpiškumo yra žymiai daugiau negu kur kitur, visuomenė šiek tiek laisvesnė, turi mažiau tam tikrų susireikšminimo ligų. Ypač lyginant su Vilniumi. Ten regiu tam tikrus Europos ligos simptomus, kai nuolatos akcentuojama, kad štai vakar mes buvome Briuselyje, poryt važiuojame į Strasbūrą. Tai tarsi tokio išskirtinio miesto statuso eksploatavimas. Ačiū Dievui, Klaipėda tokio išskirtinumo blogąja prasme nedeklaruoja. Kitas dalykas – Klaipėda nėra labai didelis miestas, bent jau tuose sluoksniuose, kuriuose sukiesi, yra ne tiek daug žmonių, kurių nepažįsti. Tad tas miestas tampa šiltas, atviras, savas.
Miestas pasitiko atšiauriai
– Kaip jus priėmė Klaipėda, kai po studijų kartu su žmona čia tik atvykote?
– Tik atvažiavus miestas nuteikė pakankamai šaltai, pasirodė atšiaurokas. Juo labiau kad buvo ruduo. Be to, buvo dar vienas momentas, kuris man bet kokiu atveju darė įtaką.
Kai rašiau diplominį darbą, teko rinkti medžiagą Klaipėdos kraštotyros muziejuje. Nors buvau šiltai priimtas, bet kadangi mieste lankiausi pirmą kartą, buvo labai šalta, viskas atrodė svetima, o dar pavėlavau į traukinį, teko prasėdėti geležinkelio stotyje beveik visą naktį. Taip viskas nesisekė! O čia pykšt – pasirenki gyventi Klaipėdoje.
Todėl adaptacija buvo gana sudėtinga. O tolerancija, prieraišumas šiam miestui, aplinkai atsirado pamažu, būtent per darbą. Labai patiko jaunų įdomių žmonių sambūriai – architektai, istorikai, menininkai kartu gerdavome kavą, eidavome į garsųjį „kavaledį“, formavosi tokia graži senamiesčio „chebra“, kur visi rasdavome bendros kabos. Labai daug norėjosi šnekėti apie meną, nes apie politiką kalbėti būdavo rizikinga, skaitydavome garsiausius rusiškus meno leidinius, diskutuodavome. Klaipėda labai pradėjo eiti į mane ir tada jau pagalvojau, kad iš čia nebevažiuosiu. Jaučiau, kad pataikiau į savo vietą.
– Daug metų atidavėte archeologijai, ar šiandien jai nejaučiate nostalgijos?
– Natūralu, kad archeologija vilioja. Bet neatmetu, kad ateityje netirsiu kokio nors gražaus įdomaus objekto. Be to, nuo archeologijos labai ir nepabėgau, domiuosi, ką tyrinėja mano jaunesnieji kolegos, seku, kas vyksta archeologijoje.
Giminės medis – be lapų
– Kokiais savo radiniais ypač didžiuojatės?
– Klausimą, ką galėčiau išskirti iš radinių, girdžiu ne pirmą kartą. Bet paprastai archeologai retai kada kalba apie vieną kurį daiktą. Paprastai didžiausi yra tie atradimai, kurie susiję su kokiu nors nauju reiškiniu, dalyku, kurį gali įvardyti kaip itin svarbų istorijai. Manau, kad tai, ką ištyrėme Žardės gyvenvietėje, buvo labai nauji ir dideli atradimai, tik galbūt mes jų deramai neišreklamavome. Nors nei aukso, nei briliantų ten neatradome.
– Simboliška, kad jūsų kabinetą puošia įspūdingi senoviniai baldai. Ar namuose panašios detalės išduoda, kad čia gyvena istorikų šeima?
– Gal tik biblioteka. Nesu snobas, nejaučiau ypatingo potraukio daiktams, kokį turi kolekcionieriai. Ir džiaugiuosi, nes tada gali atsirasti kokių nors nereikalingų pagundų.
– O savo giminės genealoginiu medžiu jau esate pasirūpinęs?
– Nesu. Čia, matyt, bus tas kurpio, kuris be batų, atvejis.
Štai dabar pakankamai madinga suruošti giminės susiėjimą. Mūsiškiai giminės ir sako – jūs abu su Zita esate istorikai, parašykite giminės istoriją. Gėda pasakyti, bet vis nepriruošiame. Ir jie atidėlioja tą susitikimą. Žinoma, kad sulaukiame dėl to spaudimo. Bet tuo reikia užsiimti, skirti nemažai laiko, o ir taip pavargsti nuo savo profesijos.
Kažkada įsiminiau vieno muzikanto žodžius, kad jis esą nenori eiti į svečius, nes visi jo prašo dainuoti. Panašiai jaučiuosi ir aš, kai giminaičiai mane bando provokuoti, ką manau dėl kokių nors Valdovų rūmų ar kitos problemos. Tiesiog norisi pabėgti nuo tų profesinių dalykų, nebesivelti į diskusijas – reikia ir apie žvejybą pašnekėti, ir apie automobilius, ir parodas, kokį filmą ar knygą apkalbėti.
Nesuka skirtingomis kryptimis
– Su žmona esate ne tik bendramoksliai, bet ir kartu dirbate. Kokie bendri interesai, be profesinių, jus dar sieja?
– Labai mėgstame kartu keliauti. Ir kelionėse mums įdomūs tie patys dalykai, mūsų interesai sutampa. Iš buitinių dalykų tai būtų kad ir mūsų grybavimai Kuršių nerijoje. Turime daug bendrų pomėgių, laisvalaikiu tikrai nereikia sukti skirtingomis kryptimis.
– Tačiau kaip nutiko, kad skirtingomis kryptimis profesine prasme pasuko abu jūsų sūnūs – vienas tapo prokuroru, kitas dirba daugiabučius administruojančioje įmonėje.
– Vyresnysis sūnus yra baigęs teologijos studijas ir istorijos magistrantūrą. Todėl nesakyčiau, kad jis „ne prie ko“. Mindaugas lyg ir bandė tęsti mūsų profesiją, bet kažkuriuo momentu tiesiog pasirinko kitaip. Ir nematau čia nieko blogo. Be to, esu giliai įsitikinęs, kad istorija – labai universali specialybė. Tarp mano bendramokslių yra nemažai diplomatų, net vienas kolega istorikas yra buvęs kalėjimo direktorius, kitas tapo aukštu Vidaus reikalų ministerijos pareigūnu, jau nekalbu apie tai, kad nemažai istorikų yra ir tarp žurnalistų. Matyt, istorijos studijos susiformuoja neblogą humanitarinį akiratį.
Labai džiugu, jog abu sūnūs yra Klaipėdoje, o ne kur nors Airijoje ar Ispanijoje. Liūdna, kad daug jaunų žmonių, neradę čia vietos, priversti išvažiuoti svetur.
– O anūkais jau galite pasigirti?
– Šioje srityje viskas tvarkoje, anūkų ir turime, ir bendraujame. Sekmadieniais mama visus sukviečia pietų. Susibėgame, pasikalbame, apsitariame. Mano supratimu, tai graži tradicija, nes per savaitę tenka mažai susitikti.
Išmoko betonuoti ir dažyti
– Viešoje erdvėje daugelis jus pratę matyti pasitempusį, su kostiumu. O koks esate namuose?
– Aišku, be kaklaraiščio. Vasarą, kai atostogauju arba kai išruošiu į žvejybą, manęs galima ir neatpažinti.
Šiaip vienas pomėgių – gaminti maistą. Nesigirsiu, tai būna ne kiekvieną dieną. Turiu keletą firminių receptų, ir bent jau vaikai sako, kad man neblogai išeina. Vienas tokių patiekalų – žuvienė. Porą receptų turiu išlaikęs iš mamos – tai senovinis, primityvus maistas, bet visi nuo jo „kaifuoja“.
Gal ir nesu koks žemės ūkio darbininkas, bet reikia ir prie trobos pasitvarkyti. Esu tokios profesijos atstovas, kur daug neuždirbsi. Todėl kai kokiais 1989 metais Plytinėje kooperatyve „Kultūra“ kultūros žmonėms buvo atmatuotas gabalas žemės, suprojektuoti kotedžai ir pradėjome statytis, daug ką reikėjo pasidaryti patiems. Iš visų gavusiųjų sklypus tą įtampą išlaikėme ir namus užbaigėme kokios keturios penkios šeimos, o daugelis tuos sklypus pardavė.
Taigi išmokome špakliuoti, betonuoti, dažyti voleliu. Žmona tapo puikia dažytoja, drąsiai galėtų net dirbti kokioje nors firmoje.
Žinoma, visa tai buvo senokai. Dabar, kai tokių ūkinių darbų nebėra daug, laisvalaikį galiu užpildyti kitais dalykais. Nesižaviu tais, kurie sako – niekada neturiu laiko, išvien tik dirbu.
Aš pats vieną dieną per savaitę būtinai turiu išsiruošti pažvejoti. Ne todėl, kad būtinai reikia žuvies, o tiesiog kad turėčiau galimybę pabendrauti su visai kitais žmonėmis, kurie taip pat turi šį pomėgį. Kitas vertus – pabūni gamtoje, pailsi. Tokie dalykai tiesiog būtini. Todėl nėra ko džiaugtis, kai savo pomėgiams per savaitę negali skirti bent jau dienos. Tą laiką mes patys ir valdome. Kaip susitvarkome, tiek jo ir turime.
Vizitinė kortelė
Gimė 1955 m. lapkričio 23 d. Kraštuose (Pasvalio rajonas).
1979 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. 1987 m. įstojo į TSRS mokslų akademijos Archeologijos instituto aspirantūrą, parengė disertaciją „Miestai Vakarų Lietuvoje XI–XVII a.“. Prasidėjus Sąjūdžiui, studijos aspirantūroje nutrūko, parengtą disertaciją 1993 m. apsigynė Vilniaus universitete.
Nuo 1979 m. pradėjo dirbti archeologu Paminklų konservavimo institute Klaipėdoje. Tyrinėjo įvairius objektus Klaipėdoje, Kretingoje, Palangoje, Šilutėje, Varniuose, Biržuose.
Nuo 1992 m. – Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius, nuo 1993 m. – Klaipėdos universiteto rekreacinės architektūros ir kraštotvarkos katedros docentas.
Su žmona – istorike Zita užaugino du sūnus Mindaugą ir Simoną.
