Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Vanesa ir Vanesa
2006-06-03
Vanesa ir Vanesa
Aktorė Vanesa Redgreiv laužo visas elgesio taisykles, „kam du kartus per trisdešimt“: pernai ji nusifilmavo keturiuose filmuose, šiemet laukia dar keturi projektai.
Vieni ją dievina, kiti nekenčia. Po metų jai sukaks septyniasdešimt – sulaukę tokių metų paprastai žmonės ilsisi ant laurų (arba kitaip – ką uždirbo). Ji kiekvieną vakarą arba ekrane, arba scenoje. Arba – gana dažnai pasitaiko – laikraščių puslapiuose narsto šiuolaikinės visuomenės skaudulius. Aistringa, siekianti tikslo, degančiomis akimis – visai kaip jos idealas draugas Trockis, kuris taip pat sugebėjo būti „gyvesnis už visus gyvuosius“.
Ideali šeima
Bet kuri istorija priklauso nuo to, kas ir kam ją pasakoja. Turintis ausis girdi tai, ką nori girdėti; turintis liežuvį praneša tai, ką nori pranešti. Vanesos Redgreiv gerbėjų pasakojimai sukuria idealui artimą įvaizdį.
Vanesos kilmė visiškai nepriekaištinga. Jos prosenelis, Fortūnatas Augustas, buvo įžymus Londono aktorius. Senelis – taip pat aktorius, Rojus Redgreivas, išdidžiai pravardžiuojamas „šiaurės teatro gaidžiu“. Tėvas – garsus aktorius Maiklas Redgreivas, kurio repertuare – visi vaidmenys nuo Hamleto iki dėdės Vanios. Motina - nuostabi aktorė Reičelė Kempson, kuri, nepaisant gausių premjerų, nepamiršo, kad moters pašaukimas - gimdyti vaikus ir sergėti namus. Išvada – vaikų šeimoje trys, ir visi – talentingi ir gražūs.
Vyriausioji duktė – Vanesa, vidurinysis sūnus – Korinas, jauniausioji duktė – Lina. Žinoma, visi pamišę dėl teatro ir vaidina teatre. Stato savo kūrybos ir politinio turinio pjeses. Pavyzdžiui, Vanesa vaidina JAV prezidentę, Korinas – JAV valstybės sekretorių, o Lina – jų šunį, kadangi nelabai dar moka kalbėti, tačiau loja labai išraiškingai. Visi dievina tėvą.
Tėvas taip pat stebuklingas pedagogas. „Kartą mane tėvas nusivedė į spektaklį, kuriame jį turėjo išmesti iš bokšto, - prisimena Vanesa. – Bijodamas, kad aš neišsigąsčiau, dar iki spektaklio pradžios nusivedė mane ant scenos ir parodė bokšto kitą pusę, kur buvo sudėti čiužiniai: „Matai, aš tik apsimesiu, kad mirštu!“
Karjera prasideda
Į kankinantį klausimą, kuo būti, pagal legendą už Vanesą Redgreiv atsakė įžymus aktorius ir režisierius Lorensas Olivjė. 1937 metų sausio 20 dieną Londono teatre “Old Vic” buvo vaidinamas “Hamletas“. Maiklas Redgreivas jame atliko Laerto vaidmenį, Olivjė – Danijos princo. Per pertrauką paskambino į teatrą ir pranešė, kad Redgreivui gimė duktė. Išėjęs nusilenkti Hamletas-Lorensas publikai pranešė: „Šiandien įsimintina diena – Redgreivų šeimoje gimė įžymi aktorė!”
Bėgant laikui ši frazė tapo pranašiška. Žinoma, iš pradžių buvo „milijonas paaugliškų abejonių“. Vanesa norėjo šokti. Į baleto mokyklą ją priėmė, tačiau per pokalbį tėvams konstatavo, kad tokio ūgio mergaitė (aštuonerių metų - 150 centimetrai) Anos Pavlovos aukštumų nepasieks.
Ji ėmė nagrinėti savo išvaizdą – ir, be abejo, rado šimtą priežasčių nusivilti: „Aš turėjau daugybę spuogų ir dar buvau tokia ilgšė, kad netilpau į mamos veidrodį“. 1957-aisiais baigusi dramos mokyklą, ji ėmė vaidinti spektakliuose. Dažnai kartu su tėvu. Tai buvo ir laimė, ir kančia: „Tėvas buvo be galo reiklus. Jo klasikinis priekaištas – tu ne vaidini, o įsivaizdini!”
Maiklas Redgreivas buvo griežčiausias Vanesos kritikas. Kiti užėmė žymiai lojalesnes pozicijas. Septintąjį ir aštuntąjį dešimtmečiais amerikiečių „New York Times“, prancūzų „Figaro”, anglų „Times“ ją vadino „nepakartojama, dieviška, idealia“. Vienas iš pirmųjų filmų „Morganas“ jai pelnė „Oskaro“ nominaciją.
Mikelandželas Antonionis ją tučtuojau pakvietė Džeinės vaidmeniui filme „Blow-Up“. Po trisdešimties metų Vanesa apie šį darbą prisimena taip, tarsi tai būtų buvę tik vakar: „Antonionis mokėjo tai, ko nemokėjo kiti.
Jis kitaip matė erdvę ir priversdavo mane kadre bendrauti ne tik su partneriais, bet ir su daiktais“. Antonionis pasiekė, ko troško: Džeinę ji suvaidino taip, kad jos pamiršti buvo neįmanoma. Kaip ji judėjo. Kaip žiūrėjo į tą berniuką fotografą. Kaip nusirengė, demonstruodama nugarą, idealiai tiesią, idealiai grakščią ir idealiai nežemišką.
Kartais ji tikrai sugebėdavo būti nežemiška. Nemateriali, neprislėgta, pasirengusi režisieriaus reikalavimu pakilti į bet kokias aukšumas. Kartais – idealiai konkreti, smulkmeniška. Taip ji „Lengvosios kavalerijos atakoje“ suvaidino vieno karininko žmoną ir kito meilužę (žinoma, jo draugo). Beje, šį filmą sukūrė jos vyras Tonis Ričardsonas, o kadre galima išvysti tai Vanesos mamą, Reičelę Kempson, tai trimetę dukterį Natašą (mergaitė vestuvėse), tai pusės metų dukterį Džoelę (kūdikio vaidmuo).
Tai buvo paskutinis kartas, kai taip draugiškai bendravo visa šeima: netrukus Tonis Ričardsonas paliko Vanesą ir išėjo pas Žaną Moro.
Vyrų kaita
Skandalas buvo didžiulis. Pirmiausia todėl, kad skandalai, susiję su tokiais vardais, tylūs nebūna. Antra, Vanesa ir Tonis ištisus penkerius metus buvo ideali pora, - o žmonėms visada patinka įsitikinti, kad nieko idealaus nėra. Trečia, Vanesa Žaną Moro vadino skyrybų priežastimi, o Žana Moro pareiškė: „Nieko panašaus, kai mes su Toniu pradėjome susitikinėti, jų santykiai jau buvo formalūs, o ne šeimyniniai“.
Kad ir kaip ten buvo, bet kai 1968-aisiais išėjo „Lengvosios kavalerijos ataka“, Tonis Ričardsonas jau gyveno su Žana Moro ir filmavo ją savo naujame filme „Madmuazelė“. O Vanesa Redgreiv gyveno su gražuoliu italu, aktoriumi Franku Neru, su kuriuo susipažino filmuojant „Kamelotą“.
Jis vaidino Lanselotą, ji – Ginevrą, jie abu buvo nominuoti „Auksiniam gaubliui“, tačiau laikraščiai rašė ne apie filmo meninę vertę, o apie tikras aistras, kunkuliavusias filmavimo aikštelėje.
Šis romanas tęsėsi ketverius metus. Su Franku jie susilaukė berniuko, kurį pavadino Karlu.
Kodėl ji neištekėjo už Franko? Todėl kad po istorijos su Toniu nusprendė, kad vedybos – tikra atgyvena, jei jos gali taip negražiai baigtis. Kodėl ji išsiskyrė su Franku? Todėl kad jis buvo italas ir reikalavo, kad ji priklausytų tik jam.
O ji buvo revoliucinės darbininkų partijos narė ir manė, kad turi priklausyti visai žmonijai. Kai ji už savo pinigus nupirko visą „Times“ reklaminį puslapį ir išspausdino kreipimąsi į JAV nutraukti agresiją Vietname, jis ja žavėjosi. Tačiau ji protestavo prieš darbininkų išnaudojimą Anglijoje ir airių priespaudą Airijoje... Pasaulyje tiek daug karštų taškų, kad nė vienas vyras nepakęstų, jei jo draugė sumanytų juos visus aplankyti.
Vis dėlto jie išsiskyrė kaip draugai, ir tai ne tik kalbos: Franko pirštą iki šiol puošia „nenustygstančiosios Vanesos“ dovanotas žiedas. Iki šiol jis kalba, kad „ši meilės istorija – pati ryškiausia jo gyvenime“.
1999-aisiais jiedu vėl susitiko filmavimo aikštelėje, suvaidino savo sūnaus režisūriniame debiute. Filmas buvo šiaip sau, tačiau ne tai svarbiausia. Svarbiausia tai, kad bėgant metams Vanesa tapo pakantesnė vyrams, su kuriais kažkada buvo artima.
Paskutinis pavyzdys – Timotis Daltonas, buvęs Džeimsas Bondas ir buvęs Vanesos draugas. Drauge jie pragyveno dešimt metų – nemažai tokiam donžuanui, kaip Daltonas, ir tokiai teisybės ieškotojai, kaip Vanesa.
Išsiskyrė dėl rusės padavėjos manekenės išvaizda Oksanos Grigorjevos. Vieną ne visai puikią dieną Daltonas pareiškė Vanesai, kad įsimylėjo, išeina ir netgi – veda. Keista, tačiau iš tiesų pirmą kartą gyvenime vedė. O Vanesa – net sunku įsivaizduoti! – susidraugavo su Oksana ir kartais užeidavo padraugauti su jų mažu sūneliu.
Nuo bet kokių klausimų šia tema ji mandagiai išsisuka, kaip tai sugeba tik anglų aristokratai. Tik kartą jai išsprūdo pasiaiškinimas – ir pacitavo ji savo seną varžovę: „Žana Moro kartą pasakė, kad likusias dienas norėtų nugyventi su visais kažkada mylėtais vyrais. Manau, kad tai būtų puiku... Nors vyrams toks sumanymas kažin ar patiktų“.
Arši kovotoja
Idealiam Vanesos Redgreiv portretui trūksta dviejų štrichų. Pirma, visiems trims jos vaikams sekasi ir jie laimingi. Nataša Ričardson – taip pat įžymi aktorė ir mielos mergaitės Deizės mama; Karlas Neras nepraranda vilties tapti garsiu režisieriumi. Antra, Vanesa visada ten, kur reikia pagalbos. Kai nuskendo rusų „Kurskas“, ji organizavo rinkliavą jūrininkų našlėms ir asmeniškai atvežė į Rusiją.
Priešininkų Vanesa turi tiek pat, kiek ir sąjungininkų. Jų nuomone, viskas yra kitaip. Netgi jos giedra vaikystė slepia nemažai paslapčių.
Taip, jos tėvas Maiklas Redgreivas buvo puikus aktorius. Tačiau dar jis buvo biseksualas ir gyvenimą su žmona dalijosi su dramaturgu Noeliu Kovardu. Vaikai patyrė psichologinę traumą: iš trijų Vanesos vyrų du (Tonis Ričardsonas ir Frankas Neras) taip pat pasirodė esantys biseksualai. (Tonis 1990-aisiais mirė nuo AIDS, Frankas, kalbama, gyvena su kažkokiu jaunu gėjumi, o išsiskyrė jie ne dėl Vanesos meilės politikai, o dėl jo meilės jauniems vaikinams...)
Be to, Maiklas Redgreivas kažkada ištarė sakramentinę frazę: „Norėdami tapti gerais aktoriais, mano vaikai turi būti tikri fanatikai!“ Vanesa, vyriausioji, šią pamoką išmoko geriau už seserį ir brolį. Kaip kitaip pavadinsi, jei ne fanatizmu, jos pasisakymą per „Oskarų“ įteikimo ceremoniją 1978-aisiais už filmą „Džulija“, kuriame ji vaidino su Džeine Fonda? Rankose laikydama aukso statulėlę, ji vietoje tradicinio „Ačiū mamai, tėtei ir jums, gerbiamieji!“ išrėžė ugningą kalbą apie pasaulinio sionizmo žalą ir Palestinos liaudies išnaudojimą.
Turint galvoje daugumos nacionalinę kilmę, geresnę vietą tokioms kalboms būtų sunku surasti. Vanesa ilgam atsidūrė Holivudo nepageidaujamų aktorių „juodajame sąraše“.
Jos biografijoje buvo dar vienas nepamirštamas epizodas: televizijos seriale „Išlošti laiko“ vaidindama Fani Fenelon ji atsisakė grimuotojų paslaugų ir pati žalojosi veidą, nes manė, pirma, kad dirbtinės žaizdos „stambiu planu“ atrodo nenatūraliai, o antra, „Fani – Osvencimo kalinė, ir neįmanoma suvaidinti skausmo, jo nepatyrus“.
Į filmo „Kamelotas“ premjerą Paryžiuje ji atvyko užsirišusi Vietnamo liaudies išlaisvinimo armijos raištį ir kalbėjo: „Sutikusi vaidinti amerikiečių filme, aš ėjau į kompromisą – priėmiau amerikietiškus pinigus!“
Ji visada gynė tuos, kuriems to reikėjo. Ji ne visada keikė tuos, kurie to nusipelnė. Ji keletą kartų rimtai svarstė galimybę palikti sceną, nes jai atrodė smulkmeniška vaidinti spektakliuose, kai kažkur pasaulyje vyksta karas. Jos paskutinė politinė meilė – Achmedas Zakajevas.
Tai ji įnešė užstatui reikalingą sumą, kad jis būtų paleistas. Ir padarė viską, kas įmanoma, kad jis nebūtų išduotas Maskvai. Už tai ji buvo apkaltinta šimtas dvidešimt penkiomis mirtinomis nuodėmėmis, nuo pagalbos teroristams iki polinkio išsišokti.
Vis dėlto Vanesa nepanaši į fanatikę – ji labai graži moteris. O asmenybės mastas – akivaizdus. Ji teisi, sakydama: „Žinoma, mane dažnai supranta neteisingai. Taip nutinka kiekvienam, kas turi ką pasakyti“.
„Vogue“ I.D.
