Ryški moteris, renkanti savo gyvenimo akimirkų kolekciją

Klausantis J. Rekevičiūtės, atrodo, jog jai džiaugsmo teikia viskas, kas vyksta jos gyvenime, pradedant darbu bei matomais žmonėmis, baigiant mylimu gimtuoju Kaunu. Kaip sako pati Jūratė, ji jau senokai stengiasi nieko nebeplanuoti ir tiesiog priima tai, ką jai duoda Dievas.

– Pažvelgus į jus, į akis krenta jūsų ryškumas, ekspresyvumas. Ar visada atrodėte taip išskirtinai? O galbūt noras atrodyti kitaip negu pilkoji masė atsirado tam tikru laiku?

– Čia jau prigimtiniai dalykai. Kadangi esu gimusi Raudonojo Gaidžio metais, gaidys mane ir puošia (juokiasi). Taip rengiuosi nuo vaikystės, tai man gyvybiškai būtina. Man pačiai neatrodo, kad tai – išskirtinis dalykas, man regis, tai normalu, taip ir turi būti. Aš manau, kad mano gyvenimo tikslas yra palinksminti, nudžiuginti žmones, aš traktuoju save kaip meno kūrinį.

– Ar jūsų atveju galima sakyti, kad ryški apranga – įvairiaspalvio charakterio atspindys? O galbūt yra atvirkščiai – kaip tik esate rami asmenybė?

– Vieną dieną rami, kitą dieną nerami. Nesu agresyvi, labiau impulsyvi, bet tai, manau, yra menininko bruožas. Jis turi būti jautrus aplinkai, situacijai, manau, kad tai menininkui būtina savybė.

– Kur ieškote drabužių, aksesuarų?

– Aš jų neieškau, jie kažkaip patys savaime atsiranda. Kai ką siuvuosi, kai ką man pasiuva draugė dizainerė Daiva Urbonavičiūtė, aksesuarus aš kuriu pati. Nebūna taip, kad specialiai išeičiau kažko ieškoti. Jei einu ir pamatau, kad tai mano daiktas, jei yra galimybė – nusiperku. Visi mano daiktai tarpusavyje labai susiję, tad man nereikia derinti, galvoti, ką apsirengti.

– Ar jūsų spintoje galima rasti ir daiktų su masinės mados prekės ženklų etiketėmis?

– Gal ir galima kažką rasti, bet visi jie šiek tiek patobulinti – tai kas nors prisiūta, tai nukirpta, nuimta...

– Kaip apskritai vertinate dabartinę masinę madą?

– Manau, kad iš viso mada yra sukurta kvailiams, tiems, kurie nesugeba mąstyti.

– Manote, kad svarbiau yra stilius?

– Taip, yra labai kvaila vaikytis madų, pavyzdžiui, jei žmogui netinka tie dalykai, o jisai nusiperka, kitą sezoną turi vėl kažką pirkti. Aš, pavyzdžiui, daiktus nešioju po dešimt, dvidešimt metų, išsitrauki – jie kaip nauji. Jie yra kokybiški, geri ir neturi jokios mados sąvokos, tiesiog stilingi geri daiktai.

– Jūsų nuomone, ar pasirinkimo gausa bei galimybė nusipirkti drabužių iš kito pasaulio krašto, juos pamačius tik kompiuterio ekrane, skatina išskirtinio stiliaus paieškas, ar atvirkščiai, suvienodina žmonių aprangą?

– Šiuo klausimu iš tikrųjų esu labai atsargi, batus, drabužį ar paveikslą pirkti internetu man atrodo labai rizikinga, nes nuotraukose vis tiek viskas yra paglamūrinta, pagražinta... Be to, kadangi pati nesu labai kompiuteriškai išsilavinusi, kažkaip atsargiai į tai žiūriu. O dėl  globalaus pirkimo – man atrodo, kad mes labai stipriai panašėjame.

– Galbūt turite kokį nors vieną ar keletą išskirtinių drabužių ar daiktų, turinčių itin įdomią istoriją, sentimentų jums pačiai? Papasakokite.

– Kad ir kokį daiktą iš mano turimų paimtume, – visi jie turi savo istoriją. Pas mane nerasi daiktų be istorijos. Pavyzdžiui, dabar buvau Paryžiuje, pardaviau katę, nusipirkau batus... (juokiasi). Ne savo katę, buvau kurjeris – katė man "nupirko" bilietą į Paryžių, pardaviau katę ir nusipirkau batus. Ir tai jau man batai, turintys istoriją... Ir taip  – vien tik istorijos, nėra daiktų šiaip, be istorijos.

– Kaip nusprendžiate, ką rengsites? Ar esate iš tų moterų, kurios jau iš vakaro būna susiplanavusios eilutę ateinančiai dienai? O gal drabužius pasirenkate pagal tos akimirkos nuotaiką?

– Iš vakaro galiu sugalvoti vienaip, o ryte man viskas pasikeis ir rengsiuos visiškai kitaip. Nebent galiu atsiminti, ką aš turiu, bet čia yra visiškai neprognozuojamas reiškinys, visiškai priklausantis nuo nuotaikos, to, kaip aš tą dieną jaučiuosi.

– Kokioms moterims kuriate? Ar turite savųjų mūzų?

– Išskirtinėms, aišku. Neturiu tokios konkrečios mūzos, išskyrus Mūzą Rubackytę, bet aš jai nekuriu papuošalų (juokiasi). Aš jai padovanojau paveikslą.

– Kas labiausiai jus įkvepia kurti? Galbūt gamta, miestai, žmonės?

– Mane labiausiai įkvėpia žmonės, gamta nėra mano įkvėpimo šaltinis, man  svarbiausias – žmogus. Gali įkvėpti ir "Maximos" kasininkė savo žodžiu ar kokia nors turguje išvysta pardavėja, prie kurios prieina pažįstama ir klausia: "Kaip gyveni?", o ji atsako: "Priimu viską, ką Dievas duoda. Gerai – priimu, blogai – priimu". Galvoju, viešpatie, kokia išmintinga turgaus pardavėja, man tokios išminties!