Gamtininkas: šalnos sidabruoja net ir vasaros pradžioje

Vasara dovanoja giesmių metą, štai ir lakštingala dar pliauška... Tačiau šis metas, ar girdėjote, labai daugiabalsis... Ne, ne todėl, kad gieda daug rūšių. Vis garsiau cirpia varnėnų jaunikliai, inkiluose cipsi zyliukai ir lizde tyliai švokščia gandriukai – taigi prie giesmių prisideda ir kiti šeimyniški balsai ir garsai. Visa tai sukuria gražią vasaros pradžios skambėjimo pynę.

Dabar kaip niekada pasijuntame daug  ko nežinantys – juk mūsų soduose, po pat langais taip gražiai gieda paukščiai... Žinome, kad tai ne lakštingalos, bet tada – kas? Iš tikrųjų giesmininkų įvairovė nėra didelė. Dažniausiai taip mus linksmina devynbalsės, ypač sodinė, tošinukė, karklinė nendrinukė. Jei prie namų ežeras, tvenkinys, tikrai girdėsime didžiąją krakšlę.

Nepaprasta giesmininkė yra didžioji krakšlė. Ji didelė, kai kurios tautos ją lygina su strazdu ir net davė šio paukščio vardą. Tylų rytą ar vakarą krakšlę galima girdėti už kilometro. Na, o jeigu ji trioskia visai šalia, ne visi jos gali klausytis ramiai, nes  giesmė tampa išbandymu mūsų ausų būgneliams. Tarp nendrių šios krakšlės susuks savo gilų pintą „lopšį“ – lizdą, iš kurio nei kiaušiniai, nei jaunikliai neiškrinta net esam dideliam vėjui.

Panašūs yra aukštai medžiuose, šakų šakumose nupinti gilūs volungių lizdai. Mažai kol kas giedančių volungių. Nelengvas paukščių, keliaujančių žiemoti į Afriką, gyvenimas – ten labai daug jų sugaunama ir paprasčiausiai suvalgoma. Gaila, žinoma, kad vyksta tokie dalykai – juk nuostabaus grožio ir dar skambesnės giesmės savininkė volungė yra vienas nuostabiausių paukščių.

Beje, jei jau kalbame apie giesmes, turime paliudyti – gegutės balsą atpažįstame visi. Tačiau dabar sekliuose ežerėliuose, kūdrose, kur tarp švendrų yra ploteliai greitai sušylančio vandens, kumsi kūmutės – nedidelės tamsios, beveik juodos varlytės, kurių pilvas išrašytas raudonos ar ryškiai oranžinės spalvos dėmėmis. Čia pat sukasi pulkai rupūžių ir rusvųjų varlių buožgalvių. O žaliosios varlės tik pradeda aktyvias „giesmes“, jos nerš dabar.

Gamtoje dabar galima stebėti ypač didelį vabzdžių aktyvumą. Mes vertiname akimis, taigi – ką matome? O matome dūzgiančius paprastuosius grambuolius, labai stambius vabalus, kurie  lėtai sukasi apie šviežiais jaunais lapeliais lapotas ąžuolų šakas. Nedaug kas gamtoje medžioja grambuolius – gal tik gandrai, naktį renka ežiai, mangutai, kiaunės, lapės. Kitiems paukščiams jie per stambūs.

Tiesa, dabar jūs turite pastebėti arimuose ar vasarojaus želmenyse juoduojančias kranklių šeimynas – jaunikliai neseniai paliko lizdus ir kartu su tėvais mokosi medžioti. Bet ar paukščiai medžioja? Ypač – ne plėšrieji?

Taip, kranklį galima vadinti tikru medžiotoju, nes jis yra labai stiprus, aktyvus, savo snapu  jam paprasta įveikti bet kokį kiaušinį, peržnybti angį. Krankliai puikiai traiško grambuolius. Deja, tai – ne svarbiausias jų lesalas. Daug pavojingesni jie ką tik atvestiems stirniukams, kiškiukams – suradę tokį žvėrelį, jie greitai jį pribaigia ir puola mėsinėti. Kranklių jaunikliai, suprantama, mokosi šio „meno“.

Primename, kad savo jauniklius vedžioja antys klykuolės, laukiai. Po dienos kitos inkilus paliks pirmieji varnėniukai. O strazdžiukai jau skraido. Tiesa, juos lengva pažinti pagal trumpas uodegas.

Vasaros pradžia daug ką paveldėjo iš pavasario, o dabar kuria, augina ir pati. Ar matėte – kaip niekada vešliai žydi žemuogės! Po mėnesio ragausime raudonas kvepiančias uogeles. Žvalgomės į užmegztas trešnes, vyšnias, su baime žiūrime į baigiančias žydėti obelis  – o jeigu šalnos? Jų tikrai  būna – Lietuvoje šalnos sidabruoja net pačioje vasaros pradžioje, maždaug iki birželio 5–8 dienos.

Taigi sveikiname vasarą, bet neužmirštame, kokiose platumose gyvename, ir prisimename, kad gamta taip gyveno tūkstančius metų. Ir išliko – buvo gyva, vešli, visada sugebėjo prisikelti net  po labai žiaurių išbandymų. Šiemet tokių nelaukiame...