Gyvūnų globos namuose – žiemojančių gandrų išdaigos

Tapo naminiai

Iš kelių apskričių į prieglaudą patenkantys sparnuočiai kasmet prie uostamiesčio įrengtame specialiame namelyje glaudžiasi iki pat pavasario.

"Pernai globojome net 11 gandrų. Tai labai daug. Tiesa, net keturi gandrai išskrido dar iki Gandrinių, kovo 25-osios. O kiti gandrai pasirodė esą tikri tinginiukai, nes niekur nenori keliauti. Jie visi pas mus pateko dėl tos pačios priežasties – sukiodavosi prie gyvenamųjų namų, žmonės juos lesindavo, o vėliau jie pasilikdavo ir žiemai", – pasakojo Vakarų Lietuvos gyvūnų globos namų administratorė Gintarė Liutkuvienė.

Parvedė žmoną

Iš pernai žiemojusių 11-os gandrų du sparnuočius gyvūnų globos namų darbuotojai augino nuo pat mažens.

"Gandrai Jonas ir Petia pas mus augo kaip šuniukai. Apskritai visi vienuolika turėjo vardus, o juos parinkome pagal vietovę, kurioje buvo surasti. Auginome Plungį, Skuodį, Mažeikį ir kitus. Daug kam įdomu, kaip mes juos atskirdavome. Atrodo, kad gandrai visi vienodi, tačiau iš tikrųjų jie labai skiriasi", – pasakojo G.Liutkuvienė.

Gandras Petia taip įsijautė į naminio gyvūno vaidmenį, kad prieglaudoje kartu su katėmis iš vieno indo lesdavo jų guliašą.

Šis gandras visą žiemą praleido tarp dviejų šiaudų ritinių suręstoje slėptuvėje. Šaltomis naktimis sparnuotis slėpdavosi šiauduose.

"O pavasarį šis gandras mums parskraidino patelę. Net mėgino sukti lizdą ant stogo, jį teko ardyti. Vėliau bandė įsitaisyti ant žemių krūvos, bet ji jam nepatiko", – juokėsi G.Liutkuvienė.

Ilgai su mylimąja sukęs ratus virš prieglaudos, Petia galiausiai perėjimo laikotarpiu kažkur pradingo. Tačiau, prieš išskrisdamas į šiltuosius kraštus, paukštis sugrįžo ir prieš kelionę dar ilgokai maišėsi prie prieglaudos.

Gaudo už skvernų

Gyvūnų globėjai stengėsi, kad paukščiai vėl gyventų gyvojoje gamtoje. Tačiau iš 11 paleistų į laisvę sparnuočių septyni vis tiek sugrįžo. Tuomet gyvūnų globėjams teko sukti galvas, kur juos dėti. Specialiai nelesinami paukščiai ėmė ieškotis savo mitybinių arealų ir po vieną dingo iš teritorijos. Liko tik keturi silpnesnieji.

"Ieškojome ūkininkų, kurie galėtų priglausti gandrus. Turėjome paukščių su lūžusiais sparnais. Gandrui Joniškiui, kuriam buvo įsisenėjęs sparno lūžis, suradome naujus namus pas vieną ūkininkę. Moteris atvažiavo priglausti šuniuko, o išsivežė gandrą", – šyptelėjo gyvūnų globėja.

Prieglaudoje augę gandrai žmonių nesibaido, priešingai – jų draugiją sieja su maistu.

Šie gandrai kaip kokios naminės vištos.

"Reikėjo pamatyti, koks vaizdas ryte būdavo mūsų kieme. Gyvūnų šėrikas, važiuodamas per kiemą su karučiu, pilnu šunų ir kačių ėdalo, buvo lydimas vorele išsirikiavusių gandrų. Atšilus jie jau nebuvo maitinami. Todėl vienas jų net ėmė tampyti žmogaus rūbo skvernus, kad tik gautų maisto. Šie gandrai kaip kokios naminės vištos", – juokėsi darbuotoja.

Sulaukė 200 skambučių

Tačiau gyvūnų globėjai žmonėms pataria su laukiniais paukščiais nieku gyvu nesielgti kaip su naminiais. Kažkieno kvaila pramoga kitiems gali tapti tikru galvos skausmu.

"Viename daugiabučio kieme gyventojai visą vasarą lesino gandrą. Džiaugėsi, juokėsi, o kai atėjo žiema, puolė skambinti gyvūnų globėjams, kad jie pasirūpintų vargšu paukšteliu. Sulaukėme dviejų šimtų skambučių. Ir dar kalti likome, visi pyksta, kad atvažiavę negalime sugauti skrendančio gandro. Žmonės nesusimąsto, kad kažkam teks tą gandrą prižiūrėti visą likusį jo gyvenimą, jei paukštis nesugrįš į natūralią aplinką", – perspėjo darbuotoja.