Įstabus dinozaurų palikuonis Luisas Marija Žvaigždė

Paukštis gina savo erdvę

Prie Nacionalinės kultūros ir meno premijos bei šių metų "Poezijos pavasario" laureatės R.Skučaitės kambario lango augančioje alyvoje visais metų laikais knibžda mažų paukštelių, nes poetė juos lesina ne tik šaltuoju metų laiku. Todėl jai jokia problema prižiūrėti jau dešimtus metus pas ją gyvenantį Australijos žvirblį – tikrą, kaip teigia mokslininkai, dinozaurų palikuonį. Mat paukščiai turi plunksnas, snapus – jei kažkokiu stebuklingu būdu atsidurtume Kreidos periode, pamatytume plunksnuotus tiranozaurus ir kitus plėšrūnus, kurie atrodytų kaip milžiniški vaikščiojantys plunksnuoti vanagai – su dantimis, bet be snapo.

Tai sužinojusi poetė iš pradžių labai nustebo, bet paskui nusijuokė ir pasakė: "Tai štai iš kur ta mano mažo paukščio drąsa ir piktumas. Juk Paukštis – taip aš jį vadinu, nors tikrasis jo vardas Luisas Marija Žvaigždė, – kiekvieną kartą šnypšdamas puola mano ranką, kai imu iš jo narvelio indelį, iš kurio jis geria vandenį ir net retkarčiais maudosi."

Pusryčiauja vienas

Rašytoja pasakojo, kad Paukštis niekada rytais nežadina jos pirmas, nors pabunda daug anksčiau už šeimininkę. "Aš tai pastebiu iš grūdelių, pribarstytų ant virtuvės grindų – vadinasi, jis jau pusryčiavo. O netriukšmauja anksti pabudęs todėl, kad aš, eidama gulti, nuleidžiu virtuvės lango žaliuzes. Tad čia būna tamsu iki vėlyvo ryto, kai aš ateinu į virtuvę", – aiškino Paukščio mandagaus elgesio priežastį R.Skučaitė.

Vienatvę pakenčiančiam Paukščiui ji kartais ima ir pabosta – tuomet jis, tarsi žinodamas, kad gyvena kultūringoje aplinkoje, mandagiai cirpsėdamas kviečia šeimininkę, kitame kambaryje paskendusią savo kūrybiniame darbe, į savo draugiją. "Tada aš jam atsiliepiu ir paprašau kiek patylėti. Žvirblis lieka patenkintas, išgirdęs mano balsą, ir kuriam laikui nutyla. Kai tas cirpsėjimas ima kartotis, einu į virtuvę, kur narvelyje įkurdintas Paukštis, ir pradedu ruošti pietus.

Rūšiuoja svečius

Gamindama kokį patiekalą kalbuosi su žvirbliu, pasakoju jam, ką kiekvienu momentu darau. Jis, tarsi suprasdamas, pritariamai svirpia arba klausosi, kraipydamas savo gražią galvelę. Tokiu būdu bendraudama su juo užkamšau buvimo drauge spragas, kurios atsiranda beveik kiekvieną dieną dėl susitikimų su skaitytojais, kolegomis, renginių, ėjimo į polikliniką, parduotuvę ir pan.", – aiškino poetė.

Kol šnekėjomės virtuvėje, Paukštis vis stengėsi įterpti savo trigrašį, garsiai cirpsėdamas. Anot šeimininkės, tokiu būdu jis stengiasi atitraukti jos dėmesį nuo pašnekovo. Netrukus mažutis sparnuotis ryškiai raudonu snapu apsigalvojo – puolė maudytis miniatiūrinėje vonelėje, taip parodydamas, kad svečias jam patiko. Nes antraip jis nekreiptų į lankytoją jokio dėmesio.

Buvo dukters nuosavybė

Įdomu, kad didingą žvirbliui vardą – Luisas Marija Žvaigždė mažutėliui sparnuočiui ryškiai raudonu snapu suteikė poetės anūkė Magdutė. Be to, iš pradžių paukštukas buvo R.Skučaitės dukters Jūratės nuosavybė, įsigyta turguje. Pasak Jūratės, žvirblis nuo mažų dienų stebino jos draugus, artimus žmones sumanumu, ištikimybe ir... kerštingumu.

Luisas Marija Žvaigždė buvo sumanęs labai rafinuotą kerštą šeimininkei, be jo sutikimo kartais išvažiuojančiai į kūrybines išvykas. Grįžusi po kelionės į namus, Jūratė visą dieną negalėdavo rasti savo sparnuočio, nes jis pasislėpdavo tik jam vienam žinomoje buto vietoje. Maža to, anksčiau jis nesileisdavo sugrįžusios šeimininkės pagaunamas ir jai tekdavo kviestis į pagalbą seserėčią Eleną, nes tik ji sugebėdavo su juo susitarti dėl paliaubų.