Neišsiliejus ežerams, įprastų nerštaviečių neturės lydekos

Lietuvoje pavasaris. Šiemet jis lyg ir netapo jokia staigmena, nes jam viskas jau buvo paruošta. Didelio drėgmės antplūdžio taip ir nesulaukta, tad pirmosios saulėtos vėjuotos dienos turėtų beregint išdžiovinti kelius ir laukus.

Vakarų Lietuvoje miškininkai ruošiasi sodinti girią. Tegul pradingsta paskutinis įšalo sluoksnelis, ir šis pavasario darbas prasidės. Jį pavėlinus, galima padaryti klaidą, nes medelių šaknims būtina drėgmė – kuo daugiau drėgmės. Tiesa, tai, kas rūpi Vakarų Lietuvos miškininkams, prie rytinio šalies pakraščio atrodo keistai. Čia miškasodis bus dviem ar trimis savaitėmis vėliau.

Pirmosios kovo dienos dar negali plyšti nuo pavasario naujienų. Tai mes jų laukiame, ieškome. Gamtoje stebime apie dešimtį sugrįžusių paukščių rūšių. Iš įdomesnių sparnuočių yra karvelis uldukas, perkūno oželis, miško vieversys lygutė, brastinis tilvikas.

Jie visada grįžta labai anksti, o karveliai uldukai, perintys medžių drevėse, net ir šaltą pavasarį į savo girias grįžta laiku. Tada ten būna dar gilus sniegas, o naktimis žvarbu. Tačiau anksti rytą, tekant saulei, uldukas jau tupi eglės viršūnėje ir ūksi, gieda savo senovišką giesmę.

Nurimo lapių, vilkų ir lūšių vestuvės. Peri krankliai, lizdus sutvarkė jūriniai ereliai. Toliau, šiaurėje, Estijoje, gimė ruonių jaunikliai. O Lietuvoje vėjas laužo ledus, laisvina ežerus ir kviečia vandens paukščius. Atrodo, kad pavasaris ir Nemuno deltos užliejamose pievose nebus judrus, nes kasmet čia ilgam prisiglaudžiančių migruojančių žąsų, ančių ir gulbių bus mažiau.

Šiemet paukščiai, matyt, turės kažkaip verstis ir be plačių pievų, dienomis glausis mariose, o žoliauti išskris į laukus. Skubėti į šiaurę, į savo perimvietes, jie dar tikrai neskubės.

Beje, neišsiliejus ežerams, neapsėmus pakraščių pievų, savo įprastų nerštaviečių neturės lydekos. Sunkiau bus ir varlėms. Pievinės varlės į miškuose esančias kūdras jau keliauja dabar – jų neršto laikas neįprastai anksti. Nenustebkite jas pamatę.

Pavasaris šiemet dar nevadintinas labai ankstyvu. Kas žino, kada jis leis krutėti visiems gyviems padarams. Dažnai jų belaukdami atrandame, kad daug kas įvyksta net vėliau, nei turėtų.

O kol laukiame pavasario, turime skubėti atlikti du didelius darbus: skubiai sutvarkyti gandrų lizdus ir pasirūpinti per kelius šokuojančių varliagyvių apsauga. Jei per pavasarį išsaugosime nors keletą gyvybių, būsime nuveikę labai didelį darbą.