Pasakiškas Belgijos miškas tampa savo grožio auka

Kaip iš pasakos

Dvi ar tris balandžio savaites visai netoli sostinės Briuselio esančio Halerboso miško paklotė virta kvapą gniaužiančiu, violetiškai mėlyna spalva mirguliuojančiu šių laukinių hiacintų kilimu.

„Scena kaip pasakoje, vis dar tikimės, kad iš niekur pasirodys koks mažas elfas ar ragana“, – sakė su vyru miške vaikštinėjusi Marie-Rose (Mari Rouz).

Pora yra tarp dešimčių tūkstančių lankytojų, kasmet net iš Indijos, Suomijos ir Japonijos atvykstančių pasižiūrėti šios miško pasakos, kuri ilgą laiką buvo tarp geriausiai saugomų Belgijos paslapčių.

Prasidėjus pavasariui aukšti miško bukai dar nesulapoję ir leidžia Saulės šviesai pasiekti žemę, kur gali sužydėti pavasarinės gėlės, tarp jų – vietovę garsinančios linksmės (Hyacinthoides non-scripta). Jų čia pražysta milijonai, nuklojantys didžiulius 555 ha miško plotus.

„Ši vieta unikali, vienintelė tokia Europoje ir, galvoju, pasaulyje“, – sakė Adrienas, daręs panoramines miško nuotraukas.

Linksmės Halerboso miške auga ištisus amžius, sako ekspertai. Per antrąjį pasaulinį karą įsiveržusi vokiečių armija mišką beveik iškirto, bet vėliau jis buvo atsodintas ir tada linksmės išties suklestėjo.

Tačiau pastaraisiais metais didėjantis jų populiarumas turi savo kainą.

Savaitgaliais žmonių į mišką atvažiuoja tiek, kad belgų pareigūnai turėjo įrengti specialias automobilių stovėjimo aikšteles ir skirti priemiestinių autobusų.

Atsikūrimui prireiktų šimtmečių

Jiems taip pat teko pastatyti ženklus, perspėjančius lankytojus nelipti ant gėlių kilimo ir vaikščioti tik takais. Ypač pažeidžiamos vietos buvo aptvertos.

„Nuo per didelio trypimo linksmės išnyksta ir reikia dešimčių, jei ne šimtų metų, kad jos vėl imtų augti“, – sakė vietos gidas Bruno Verhelpenas (Brunas Verhelpenas).

Pasak jo, ateinančias dvi savaites miško takai bus tokie judrūs „kaip komercinės Briuselio centro gatvės“.

Vieną didžiausių pavojų kelia asmenukes darantys žmonės, sakė eigulys Pierre'as Kestemont'as (Pjeras Kestemonas), kuris tvarko svetainę www.hallerbos.be ir iki 12 valandų per dieną važinėja dviračiu stebėdamas, kad lankytojai neišklystų iš takų.

„Kiekvienos dienos pabaigoje matau, kur jie vaikščiojo. Per savaitę gali sunaikinti tai, kam sukurti gamtai prireikė šimtmečių“, – sakė jis.