S. Paltanavičius: ar pagalvojote, kaip gydomasi gamtoje?

  • Teksto dydis:

Lietuvoje esame vis arčiau lapkričio galo. Tą liudija ir diena, kuriai trumpėti liko mažiau nei valanda, ir niūkūs orai. Regėjome jau nemažai sniego, kuris virto ar virsta vandeniu. Atrodo, kad gamta šiemet šiek tiek supainiojo lapkričio planus ir režimą, įprastą pasnaigenimo metą nukėlusi iš mėnesio galo į priekį.

 

Kaip regėjome, tai netapo preliudija žiemai. Todėl ir dabar nekalbėsime apie žiemą, nors kai ką su sniegu dar susiesime. Buvome žadėję, kad lapkritis išeis baltu taku – negi savo pažado netesėsime... O iš tikrųjų jau galime skaičiuoti šio rudens viščiukus ir jį įvertinti.

Ką ten vertinti – juk jis buvo labai gražus, labai geras. Ir tas sniegelis ne šiaip – tai jis kliustelėjo tiek naujo vandens, kurio trūksta žemei. O ruduo labai tiko daugeliui bestuburių gyvūnų, nes perėjimas iš vasaros į vėsesnį metą buvo švelnus. Gal todėl labai ilgai skraidė drugiai, vapsvos, net bitės. Dar geresnė dirvožemio bestuburių būklė – drėgmė ir tinkama temperatūra iki šiol nekėlė jiems streso.

Nors mažieji vandens telkinėliai šiaurės ir rytų Lietuvoje buvo aptraukti ledo lukštu, tai nieko neišgąsdino – turime omenyje paukščius. Jie nesiblaškė, ramiai perskrido į didesnius ežerus ir ramiai gyvena iki šiol. Tiesa, ledo kai kas laukė...

O taip, žvejai gal net per Jonines jį sapnuoja... Vos išvydę pirmus ledu padengtus ežerų pakraščius, jie jau skuodžia prie jų – kaip ten šiemet, ar kibs? „Sustokite, – norisi sakyti kiekvienam tokiam karštakošiui, – dar ateis jūsų metas.“ O artimuosius privalome taip pat perspėti – neleiskite rizikuoti, juk jums šie vyrai daug brangesni nei tos kelios žuvelės...

Kasmet pirmasis ledas pareikalauja bent keleto beprasmių aukų. Sakyčiau – net ne „aukų“, o tik savimi nesirūpinančių, už savo šeimas neatsakančių, saviškių nemylinčių žmonių žūčių. Nebūkime tokie nejautrūs...

Aš suprantu, kad daug kam nepatinka tokie mūsų žodžiai. Bet kitaip negalima – gamta dar nėra pasiruošusi gražiems susitikimams su žvejais. Kodėl mes norime apgauti save? Dar bus gražaus laiko, rymojimo prie eketėlės. Saugiai, laukiant savojo ešeriuko...

Kai iš dangaus pradeda kristi lietaus lašai, pradedame rūpintis sveikata – galvojame apie gripą, peršalimus. Dabar kaip tik metas prisiminti visas vasarą paruoštas žoleles, šakneles, sudžiovintas uogas ir vaisius. Jos tikrai pravers. Juk žiema dar mūsų laukia, iki jos, tikrosios, šaltos ir baltos, daug laiko su lietumis, šlapdribom. Tik buvimas gryname ore, vaikščiojimas po gamtą, žolių arbatos padės išlikti sveikiems.

O jūs ar pagalvojote, kaip gydomasi gamtoje, kaip išvengiama ligų? Juk ten gali gyventi tik sveiki gyvūnai... Tačiau mes žinome, kad gamta jauniklių užaugina daugiau, nei jų turėtų išlikti. Kas nutinka jiems, tiems kitiems, kurie suserga, susižaloja?

Gamtoje vaistinių nėra ir gyvūnų niekas negydo. Todėl jiems tenka ne gydytis, o gyventi taip, kad visada išliktų žvalūs ir sveiki. Tie, kam nepasiseka, žūsta ir tampa kitų grobiu. Gal tai atrodo nejaukiai, bet tokie yra gamtos gyvenimo, rūšių išlikimo principai. Gamta tam pasiruošusi, ir tas didesnis nei reikėtų jauniklių skaičius tam, kad liktų tiek, kiek reikia – sveikų, pasiruošusių plėsti giminę.

Kryžiasnapių garsas nėra labai įprastas, ypač gyvenantiems toliau nuo miškų. Tačiau, išgirdę vieną kartą, žinosime visada – tai egliniai kryžiasnapiai. Šiemet juos girdime vis gausiau, nes gamtoje – nauja žinia: eglių kankorėžiai užderėjo kaip reta, nuo jų tiesiog linksta šakos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių