S. Paltanavičius: gamta – visų namai, bet ne visiems ji reikalinga

Taip LRT KLASIKAI sako gamtininkas Selemonas Paltanavičius. „Tu gali būti deramas pasaulio pilietis, jei esi tvirtas lietuvis – su savo žinojimu, su savo išmanymu. Jeigu ne, kaip tu gali kur nors pritapti?“ – pastebi rašytojas.

– Gamta – visų namai, bet ne visiems ji reikalinga. Tarsi toks būtų pokalbio šūkis su gamtininku, rašytoju, radijo laidos „Gamta – visų namai“ vedėju Selemonu Paltanavičiumi. Trys paskutiniai jūsų gyvenimo metai buvo labai reikšmingi. 2015 m. gavote ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“, 2016 m. atšventėte savo šešiasdešimtmetį, 2017 m. knygų mugėje „Maži ežiuko sapnai“ buvo įvertinti kaip geriausia knyga vaikų knygų kategorijoje. Kam už visa tai esate dėkingas? Iš kur semiatės įkvėpimo?

– Daug kam esu dėkingas, pirmiausia, savo tėvams, žmonai, dukrai, sūnui. Mūsų labai gražus, toks draugiškas pulkelis, todėl gamtos ir kultūros pasaulį visi suprantame panašiai. Žinoma, labiausiai esu dėkingas gamtai, man atrodo, gamta – tas didysis mokytojas, įkvėpėjas. Kažkada manęs klausė, kada susidomėjau gamta. Niekada, tikriausiai tą atsinešiau gimdamas, be to, buvo tam sukurtos sąlygos: gyvenau prie miško, vienkiemyje. Esu labai dėkingas Suvalkijai, Sūduvai, už kalbą, už tai, kad man niekada nereikėjo mokytis kalbėti ir rašyti lietuviškai, nes užaugau girdėdamas taisyklingą kalbą.

– Sakote, kad gimėte gamtininku. Kokie patys ryškiausi vaikystės potyriai, susiję su gamta?

– Prisiklausęs mamos pasakų, kaip dabar pamenu – kambaryje guliu ant lovos ir žiūriu į lubas, o jos Suvalkijos troboje (suvalkiečių vadinamojoje stuboje) buvo iš eglinių lentų su tokiomis šakomis, kiekviena šaka man buvo kokio nors gyvūno dalis – mačiau visą pasaulį. Pamenu, visai mažas važiavau su tėte vežimu per mišką, vežėme malkas, sėdėjau ant malkų viršaus ir po eglute pamačiau tupintį kiškį, ilgai į jį žiūrėjau. Vis galvojau, ar tikrai jį mačiau... Jei mokėčiau, galėčiau nupiešti tą kiškį, nes ir dabar matau tokį, koks jis buvo.

– Sakoma, kad pasakose labai daug veikėjų iš gamtos pasaulio. Mūsų protėvių santykis su gamta buvo visai kitoks – suasmenintas, sudievintas, buvo aitvarai, chtoninės žemės ir vandens būtybės. Ar tėvai negąsdino kažkokiomis gamtos būtybėmis? Ką jautėte išėjęs į mišką?

– Mūsų, vaikų, niekuo negąsdino. Kai man buvo penkeri šešeri metai, nueiti pas kaimynus tamsoje buvo visai nebaisu. Manau, tėvai, kurie viskuo gąsdina savo vaikus, nelabai teisingai juos augina. Kaime, pradėjus rinktis juodiems debesims, dėl žaibų ir griaustinių, kad nebūtų skersvėjų, liepdavo uždaryti langus, bet tai buvo ne gąsdinimas, o perspėjimas ir mokymas.

– Kaime griaustinis būdavo išgyvenamas labai ypatingai, tiesa? Labai dažnai trenkdavo žaibas, uždegdavo namą ar medį.

– Jūs teisi, mano mama kalbėdavo poterius. Vaikas to dar nesuprasdavau, bet atsimenu, kad iš tikrųjų žaibų ir griaustinių buvo daugiau.

[...] Grįžkime prie pasakų, labai gerai prisimenu pasakas, kurias sekdavo mama – tai buvo didelis stimulas kurti, nes mama man jų neskaitė, šiandien suprantu, kad ji pati jas kūrė. Man išliko tas jausmas – kartais sėdėdavau nutirpęs, kartais apsalęs nuo gerumo.

Kai tėvai kur nors išvažiuodavo, o broliai būdavo mokyklose, mane, tokį nelabai didelį ketverių penkerių metų vyrą, saugojo, kartu buvo tėtukas. Jis buvo neseniai grįžęs iš Sibiro, nebuvo labai tvirtos sveikatos, turėjo tokius šepetuko ūsus, žilas. Prisimenu, kaip mudu sėdime, o jis pasakoja. Aš labai norėdavau paliesti jo ūsus, bet taip nė karto ir neišdrįsau.

– Tarp jūsų buvo atstumas – toks pagarbus santykis?

– Mes, suvalkiečiai, esame kitokie. Jei tais laikas vaikas būtų puolęs ant kaklo, tai būtų pavadinta darkymusi. Tėtukui paėmus ant rankų ir priglaudus, galbūt būčiau galėjęs patikrinti, bet šito nebuvo. Jis man pasakojo, kad į turgų žmonės važiuodavo per Kazlų Rūdos girią, kad ten važiavo kaimynas ir prie jo prisistatė toks juodbruvas. Pasakojo ir apie velnius, bet negąsdino.

Po 50 metų parašiau pasakų rinkinį „Juodoji žvaigždė“, kuriame yra senojo kaimo atgarsiai, kalbėjimas apie būtybes, kurios kaime visą laiką buvo greta lietuvių. Niekas neabejojo, kad jos yra virš namų durų, todėl žmonės kabindavo ten šermukšnio vainiką, o jeigu eidavo kur nors naktį, tai būtinai rankoje turėdavo šermukšninę lazdą, nes velnias bijo šermukšnio.

– Minėjote, kad suvalkiečiai kitokie. Jūs parašėte knygelę „Aš – lietuvis“, kuri buvo pristatyta kaip šiltas ir savitas požiūris į mūsų šaknis, į mažus ir didelius dalykus, kurie būdingi tik mūsų tautai, protėviams, pajautimui ir įpročiams. Lietuva tokia maža žemė, ar iš tikrųjų, kalbant apie regionus, mūsų gamta labai skiriasi?

– Žinoma, skiriasi. Pavyzdžiui, šilų dzūkai gyvena tik pušynuose, miškuose. Įsivaizduokite buitį, gyvenimą šilų dzūko ir suvalkiečio iš Šakių rajono – viskas skirtinga, tai, ką jisai mato, ką jis girdi, ką jis iš žemės gauna. Čia svarbu, kad Suvalkijoje XIX a. pradžioje buvo panaikinta baudžiava, visi tapo laisvi.

Didžiulė Vakarų įtaka iš Rytprūsių ir Vokietijos, iš pradžių viskas buvo sunkiau priimama, bet paskui tai tapo norma ir, žinoma, reikalavimai formavo žmogų, keitė jo požiūrį į knygas, mokslą Suvalkijoje. Buvo gana daug žmonių, kurie jau XIX a. baigė universitetus Europoje ir pasaulyje.

Žmogus yra pavydi būtybė – jei vienas kažką padaro ir jam gera, tai kitas ne tik tų vaisių nori, bet dažnai nori ir pakartoti tą patį kelią. Dzūkai labai nuoširdūs. Jiems visą laiką teko dalintis bendruomenėje, jie gyvena uždarame kaime, o suvalkiečiai seniai išsidalinę, kiekvieno atskira sodyba, namai kaip atskiras pasaulis su nuosava žeme, už tvoros kaimynai. Kaimas, kuriame, sakykime, yra viena arba dvi pavardės, pavyzdžiui, Musteika, – fenomenas.

Gamta daug ką formuoja, tiksliau daug ką formavo. Šiandien viskas pasikeitė ir karta, kuri dabar auga, yra keistas dalykas. Turime įdėti labai daug pastangų ir kaip nors ją sugrąžinti prie gamtos, aiškinti tai, ką kiekvienas kaimo žmogus tiesiog žinojo.

Pradinių mokyklų mokytojai sako, kad vaikai neskiria eglės nuo pušies. Anksčiau kaimo vaikai, eidami į mokyklą, žinojo, kur kiškio nubėgta, o kur lapės nueita. Dabar vaikai nežino, iš kur atsiranda duona ir kas yra linas.

– Ko žmogus netenka gyvendamas ne gamtoje?

– Paties savęs, savo ištakų. Kyla didelė grėsmė prarasti savo tautinį identitetą, prarasti save. Žinote, sakoma „aš būsiu pasaulio pilietis“, bet man tai panašiau į suneštinį balių, kai negali ateiti tuščiomis. Tu gali būti deramas pasaulio pilietis, jei esi tvirtas lietuvis – su savo žinojimu, su savo išmanymu. Jeigu ne, kaip tu gali kur nors pritapti?

Švedijoje gamta ir paukščių stebėjimas yra antroji religija. Tai fenomenas, nes kiekvienas švedas namuose būtinai turi paukščių pažinimo vadovėlį. Aš netikiu, kad kada nors lietuviai pažins taip paukščius – tai būtų stebuklas.