S. Paltanavičius: neramu dėl pavienių baltuojančių gandrų

Tai dar kartą patvirtina, kad mūsų atmintis nedovanotinai trumpa. Jei mes nieko neužsirašome, jei nepasiliekame kaip nors fiksuotų savo įspūdžių, viską pamirštame labai greitai. Dažnai tokį savo elgesį turime kuo paaiškinti – sakome, kad gyvenime ir taip pilna rūpesčių...

Tačiau visas mūsų gyvenimas – ir rūpesčiai, ir džiaugsmai – renčiamas kaip tik ant gamtos pamato. Jo negali nei paneigti, nei nepastebėti.

O dabar mums laikas į gamtą, kur baltuoja gandrai. Paklausite, kokie dar gandrai – juk šv. Baltramiejus juos jau išlydėjo... Štai juodieji gandrai dar užtruks, nes jie visada išlekia tik rugsėjį. O baltieji jau skrenda, ir net tolokai nuo Lietuvos.

Tačiau ne visi. Prieš keletą dienų teko keliauti per Lietuvą ir stebėjausi jų gausa – laukuose daug kur pulkeliai dar lydėjo kombainus ar traktorius, stoviniavo ant kalvelių.

Tačiau jeigu tai buvo pulkeliai ar pulkai, vadinasi, jie ėmė ir jau pakėlė sparnus: tam ruoštis nereikia.

Vis dėlto nemažai baltavo ir pavienių paukščių. Štai dėl jų neramu – nežinia, ar jie vėluoja, ar apsisprendė visai neskristi. Juk būna taip, kad jie lyg ir „iškrinta“ iš visų gandrų populiacijos, paneigia jų gyvenimo dėsnius ir, sakytume, pasmerkia save žūčiai.

Gamtoje taip galėtų įvykti. Tačiau yra žmonės, taigi – mes su jumis, galvojančiais, kad tai, ką nusprendė ir daro gamta, galima perdaryti savaip. Jūs jau žinote, kad antroje rudens pusėje dėl šių paukščių kils daug kaltinimų, bus ieškoma tų, kurie „neišgelbėjo“ gandrų ir jiems nepadėjo.

Tačiau ką reiškia – padėti paukščiui, kuris apsisprendė nebūti savo rūšies atstovu? Jį galima sugauti, per žiemą palaikyti tvarte... Kas iš to išeis?

Iš tikro – nieko viltingo, nes, peržiemojęs tvarte, murzinas jis ne tik nenorės sveikinti pavasario ir iš tolimų kraštų parlekiančių savo gentainių, bet ir pats nesieks su jais bendrauti, nesudarys poros ir neperės vaikų. Jei bus išimčių, jos bus labai mielos... Na gerai, sakykime, kad taip būna, bet šįkart to nebus.