S. Paltanavičius: šv. Kazimiero diena – jau tikro pavasario šventė

Esame pavasaryje, pačioje jo pradžioje. Tiems, kas taip ir nepamatė ir nepajautė ribos tarp žiemos ir pavasario, primename, kad esame jau kitapus jos. O dabar mums šventė. Taip, Lietuvoje – šv. Kazimiero, Kaziuko, diena – jau tikro pavasario šventė. Nuo seno ji dar vadinama Kovų, Kovarnių ar Varnų diena.

Beje, aš užaugau žinodamas ką kita – kaime visi sakydavo, kad per šv. Kazimierą parlekia vieversiukas. Tam neprieštaraudavo ir dirviniai vieversiai, pasirodydavę kaip tik tuo metu. O paskui visi sužinojome klydę ir vieversiui dieną skyrėme vasario gale. Tačiau kas buvo keista mums, vieversiams ir vėl tiko – dabar jie sugrįžta vasarį.

Kiekvienas, girdintis vieversio giesmę, tikrai pasijunta geriau. Prie geros pavasarinės nuotaikos prisideda ir zylės – girdžiu jas be galo anksti. Gali būti, kad dabar savo kieme, prie lesyklos jau girdėsite jas. Didžioji zylė, patinėlis, skiemenuoja, mėlynoji – cirpia, šiaurinė pilkoji – ringuoja tylią smagią melodiją. Atrodytų, zylės nėra tos balsingosios giesmininkės... Kur ten!

Taigi, pavasarį net ir ne toks skardžiabalsis tampa puikiu giedotoju. Tačiau tą galima suprasti – pavasaris paukščiams yra šventė. Tačiau iš tikrųjų jiems pavasaris – dar ir rūpesčių metas. Juk ne visada pavyksta sugrįžti tik į labai palankias sąlygas. Be to, sugrįžus ir kojas apšilus, tenka rūpintis savo namais. O tai nėra paprasta.

Iš pradžių reikia rasti jiems tinkamą vietą, paskui – ją saugoti ir ginti. Gynyba ne visada būna tokia, kokią mes įsivaizduojame: čia nebūtinai kovojama, pykstamasi – dažnai, kad įrodytum savo teisybę, pakanka giesmės.

Ar ne todėl vieversiukai gieda? Taip, jie virva ne mums. Jų giesmės reiškia ką kita. Ir visai nebūtinai tik mielus jausmus. Giesmės įspėja, giesmės perspėja, giesmės grasina: neskrisk, nesikėsink į mano nuosavybę.

Vieversiukai jau čirškauja. Kada giedos savo tikrą pavasarinę giesmę, dar nežinome. Tam reikėtų šilumos ir saulės. Be to, net ir naminiai žvirbliai nėra linksmi, o vieversys – dangaus paukštis...

Šilumos reikia visiems. Jau prieš savaitę kalbėjome apie angis, driežus. Dabar galime sakyti, kad ateina metas pievinėms varlėms atsibusti ir keliauti į neršto vietas. Jos labai ankstyvos, dažnai atitirpusiame miško kūdros pakraštyje kvaksi tada, kai apie varles niekas net negalvoja.

Ar ne per anksti jas žadiname? Juk kai kur miškuose dar beveik žiema... Bet jau keli žmonės skambino ir pranešė, kad savo namuose rado žalčių. Be to, jie juos ne tik matė, bet ir nufotografavo.

Žaltys – vienas gražiausių ir tobuliausių gyvūnų. Jeigu jis gyvena prie namų, tame kieme yra tikra harmonija, ten viskas gerai ir žmonių pasaulyje. Beje, yra žmonių, kurie norėtų, kad jų sodybose žalčių nebūtų. Tačiau labai daug tokių, kurie svajoja apie žalčius ir klausia, kaip juos prisivilioti.

Jie pasiruošę prie namų kasti kūdras, suversti kelmų kalnus, kad tik žalčiai gyventų. Manau, kad to ir pakaktų. Tiesa, jei apylinkėse žalčių nėra, vargu ar jie ims ir lyg iš niekur nieko atsiras. Tačiau, jeigu jie ten kur nors gyvena, tikrai įvertins pastangas – vieną dieną pas juos apsigyvens ir bus gerbiami bei globojami.

Tačiau pagalvojau – jei dabar atsiras tokių nedorų žmonių, kurie padegs išdžiūvusią žolę? Ar tokiam gaisre nepražus žalčiai? Žinoma, jie žus. Kaip ir angys, driežai, varlės, visi vabzdžiai, kiškiukai, ežiai... Neduok Dieve, tokius gaisrus. Saugokime savo aplinką, sudrausminkime visus jos niokotojus.

Žuvinto stebėtojai pranešė, kad geltonosios startos jau gieda. Jos niekur nebuvo išlėkusios – čia žiemojo, o dabar jų pulkeliai sklinda, dalijasi, patinėliai pradeda giedoti kiekvienas savo būsimos teritorijos vietoje.

Taip, dabar giedotojų kasdien bus vis daugiau. Tiesa, miškuose jų ne taip gausu, čia šiluma ateina vėliau. Tačiau jei labai labai anksti išsiruoštume į pelkę, būtinai išgirstume tetervinus. Su niekuo nesulyginsi jų giesmės. Ji gali būti visokia – tyli ir labai garsi, skardi ir murmanti, lydima garsaus šnypštimo.

Daug kartų teko klausytis tetervinų, ir pavasarį aš nerandu gražesnės giesmės. Ji tik kartais pasigirsta dieną ar vakare – taip būna balandį, per tetervinų siautimo įkarštį. O dabar jų klausytis reikia ryte. Paskui tetervinai skrenda į pelkės vidurį ir lesa sodrias gaiviais švylių galveles. Pavasarį, tokiu metu, švyliai jau pradeda žydėti, po poros savaičių jų žiedynai bus geltoni geltoni...

Beje, švyliai gali būti skanėstas ne tik tetervinams ar kurtiniams, bet ir stirnoms. O dar jis skanus ir mums. Tik reikėtų nors kartą paragauti. Kažkada miškų kaimų vaikai Dzūkijoje eidavo į pelkes pasilepinti tokiu pavasario skanėstu. Jis maistingas, salsvas, žodžiu, po žiemos tikrai neragautas malonumas.

Ypač maloniai jį savo knygoje „Gamtininko užrašai“ apibūdina profesorius Tadas Ivanauskas. 1918 m. pavasarį su žmona Honorata jis dzūkų kaime Musteikoje įsteigė mokyklą ir stebėjo, stebėjosi, o paskui viską aprašė.

Kovo pradžia geriausias metas dar sykį pakalbėti apie sulą, nes iš beržų ir klevų tekinama sula – vienas pirmųjų pavasario skanėstų, dovanojamų gamtos. Sultekis trunka neilgai, kol medžiai atsibunda iš žiemos sąstingio, kol atitirpsta jų audiniuose esantys syvai. Pirmieji prabunda klevai, jų tamsi žievė lengviau sugeria saulės šviesą ir medžiai šaknimis pradeda siurbti drėgmę. Beržai pažadinami vėliau, paprastai jų sula tekinama tada, kai baigiasi klevų sulos tekėjimas.

Tarp beržo ir klevo sulos yra skirtumas. Nors beržo sula skani, gaivi, klevo sula saldesnė (joje gali būti iki 4 proc. cukrų). Visą sulą gerti sveika, su ja nesusilygins jokie dirbtiniai gaivieji gėrimai. Beje, beržų sulą galima rauginti, tad ir ilgiau saugoti, o klevo sulą reikia suvartoti iš karto.

Sulos leidimas – atsakingas veiksmas, nes bet kuriuo atveju pragręžiamas medžio kamienas ir tekinama tai, kas svarbu pačiam medžiui. Kaip leisti sulą? Ar tai kaip nors reglamentuojama?

O taip! Valstybinėje žemėje sulą leisti galima iš tų medžių, kurie bus kertami ne vėliau kaip po penkerių metų ir kurių skersmuo ne mažesnis kaip 20 cm. Jei medžiai bus nukirsti ne vėliau kaip po metų, sula gali būti leidžiama ir iš plonesnių medžių.

Taip pat svarbu žinoti, kad vietoje, kur bus gręžiama skylė,  leidžiama, nepažeidžiant luobo, nudrožti žiauberį. Skylės sulai leisti gręžiamos ne aukščiau kaip metrą nuo žemės paviršiaus. Skylių skersmuo neturi viršyti 2 cm, o jų gylis medienoje – 3 cm. Tarpai tarp išgręžtų skylių turi būti ne mažesni kaip 10 cm. Baigus leisti sulą, skylės turi būti užkemšamos, geriausia – užkalamos mediniais kaiščiais.

Beje, privačios žemės savininkams, leidžiantiems sulą asmeniniam naudojimui, apribojimai netaikomi. Asmenims, ketinantiems leisti sulą privačioje žemėje, leidžiama leisti sulą tik gavus žemės savininko sutikimą. Čia dar būtina priminti, kad už šios tvarkos nesilaikymą gresia bauda nuo 10 iki 30 eurų.

Mes tikrai nenorime su niekuo pyktis. Tačiau gamtos skriausti neleisime.


Šiame straipsnyje: gamtapavasarisGyvūnai

NAUJAUSI KOMENTARAI

tai

tai portretas
Kaip tada su reikalavimų pjauti žolę? Taip pat driežai ir žalčiai bus iš lauku išvaryti. O jų prie Danges šimtai.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Invaziniai augalai: gražūs, bet kenksmingi
    Invaziniai augalai: gražūs, bet kenksmingi

    Invaziniais augalais, kurių daug šalies pievose, žmonės grožisi ar net specialiai juos veisia, kartais net nežinodami apie jų daromą žalą, tačiau pasak gamtininko Almanto Kulbio, reikėtų tokius augalus pažinti ir naikinti. ...

  • Australijos zoologijos sode pasaulį išvydo baltas koalos jauniklis
    Australijos zoologijos sode pasaulį išvydo baltas koalos jauniklis

    Viename Australijos zoologijos sode koala atsivedė retą baltą jauniklį, antradienį paskelbė darbuotojai. ...

  • Po Klaipėdą migravo briedis
    Po Klaipėdą migravo briedis

    Po uostamiestį sekmadienio rytą klaidžiojo briedis. Laukinis gyvūnas buvo pastebėtas keliose vietose šiaurinėje miesto dalyje.  ...

    1
  • Kai kurie paukščiai danguje praleidžia 95 procentus savo gyvenimo
    Kai kurie paukščiai danguje praleidžia 95 procentus savo gyvenimo

    Lietuvoje – vis dar vasara, jau tikrai brandi, prisirpusi ir dosni. Savo turtais ji dalijasi su visais, o mums tenka pati gražiausia dovana – puikūs orai, saulė, maudynės, tinkamos sąlygos javapjūtei. Ar ko nepamiršome? Na, žinoma, ki...

  • Išsiveržė San Kristobalio ugnikalnis
    Išsiveržė San Kristobalio ugnikalnis

    San Kristobalio ugnikalnis, aukščiausias Nikaragvos kalnas, penktadienį pradėjo spjaudyti pelenus ir siera dvokiančias dujas, pasiekusias mažiausiai keturis kaimyninius miestelius ir kaimus. ...

    1
  • Itin reta veislė: šunys-dainininkai
    Itin reta veislė: šunys-dainininkai

    Naujosios Gvinėjos staugiantieji šunys, kartais dar vadinami dainininkais – vieni rečiausių šunų planetoje, mat išlikusių nelaisvėje jų yra vos šimtas. ...

  • Mokslininkai: Grenlandijos ledynai tirps sparčiau
    Mokslininkai: Grenlandijos ledynai tirps sparčiau

    Grenlandijos ledynai artimiausiais metais tikriausiai tirps sparčiau, nors pastaruoju metu šis procesas buvo sulėtėjęs, trečiadienį paskelbė mokslininkai, atradę naujų ledynų slinkimo ypatumų. ...

  • Gamtininkai ragina kovoti su rykštenėmis
    Gamtininkai ragina kovoti su rykštenėmis

    Gamtininkai ragina kovoti su pievas, laukus, pakeles geltonais žiedais užtvindžiusiomis rykštenėmis, nes tai mūsų šaliai svetimas augalas, išstumiantis vietines rūšis. ...

  • Gamtininkas: vasarai visai nepatinka kalbos apie atsisveikinimą
    Gamtininkas: vasarai visai nepatinka kalbos apie atsisveikinimą

    Esame jau antroje rugpjūčio pusėje, taigi – dar vasaroje, kuri nepaliauja mūsų stebinti savo orais ir reiškiniais. Ką tik regėjome, kaip tikina meteorologai, karščiausią šios vasaros dieną, paskui skirtingus Lietuvos region...

  • Emilės svajonė – savas zoologijos sodelis
    Emilės svajonė – savas zoologijos sodelis

    Domeikavoje gyvenanti Emilė Šmidtaitė nuo ankstyvos vaikystės tempė į namus visokius smulkius gyvius, kokius tik rasdavo gamtoje. Tačiau ir dabar trylikametės Emilės galva pramušta dėl įvairių gyvūnų, kurių įvairovė stebina ne vie...

    5
Daugiau straipsnių