Kodėl į Merkurijų keliaus rankomis apsiūti zondai?

„Padarėme jau beveik viską. Iki starto liko kiek mažiau nei 600 dienų. Dabar ruošiamės dviem dideliems testams, kuriuos turime atlikti. [...] Po to zondus jau bus galima gabenti į Gvianos kosminį centrą Prancūzijoje ir paleisti į kosmosą“, – teigia jis.

„BepiColombo“ – bendra Europos kosmoso agentūros ir Japonijos kosmoso tyrimų agentūros misija į arčiausiai Saulės esančią planetą – Merkurijų. Misiją sudaro du palydovai, kurie į kosmosą bus paleisti kartu. „BepiColombo“ metu bus renkami duomenys apie planetos magnetinį lauką, paviršiaus ir vidaus struktūrą. Misija pavadinta italų mokslininko Giuseppe (arba tiesiog Bepi) Colombo garbei. Jis sugalvojo gravitacijos manevro techniką, kuri dabar dažnai pritaikoma skirtingose kosmoso misijose.

Johannesas Benkhoffas prie Europos zondo dalies, T. Robertsono nuotr.

„BepiColombo“ paleidimo į kosmosą datos vis keičiamos, dažniausiai dėl finansinių kliūčių. Kol kas galutinė data yra 2018 m. balandis. Tikimasi, kad „BepiColombo“ Merkurijų pasieks 2024 m. sausį.

„Hydra“ testavimo laboratorijoje, esančioje Europos kosmoso agentūros Kosmoso tyrimų ir technologijų centre Nordveike, Nyderlanduose, šiuo metu yra abu „BepiColombo“ misijos zondai. Laboratorijoje palaikomos labai griežtos sanitarinės sąlygos, todėl visi ten esantys žmonės turi dėvėti specialius kostiumus. Laikomasi ir itin griežtų saugumo reikalavimų – LRT.lt fotografui buvo nurodyta nefotografuoti durų ir vaizdo stebėjimo kamerų.

„BepiColombo“  misijos vadovas J. Benkhoffas pasakoja, kad ši misija – tikras iššūkis mokslininkams, tačiau visas kliūtis įveikti pavyko ir iki zondų paleidimo į kosmosą beveik 7 metų kelionei į Merkurijų liko mažiau nei 600 dienų.

Misijos „BepiColombo“ brėžiniai „Hydra“ testavimo laboratorijoje, T. Robertsono nuotr.

Europos kosmoso agentūra yra atsakinga už visą misiją, jos dizainą, zondų testavimus ir jų paleidimą į kosmosą.

„BepiColombo“ yra pirmoji Europos misija į Merkurijų. Anksčiau zondus ten siuntė Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV), pirmasis zondas, pasiekęs Merkurijų, buvo „Mariner 10“ (paleistas 1973 m.).

Įrenginiai „Hydra“ testavimo laboratorijoje, T. Robertsono nuotr.

– Merkurijus yra arčiausiai Saulės esanti planeta. Kokias technologines kliūtis turėjote įveikti, kad zondai atlaikytų tokias sąlygas?

– Na, turėjome sukurti daug technologijų, pralenkiančių laiką. Didžiausia kliūtis, kurią turėjome apeiti, yra labai aukšta temperatūra. Radiacija planetoje yra 10 kartų stipresnė negu Žemėje. Vidutinė temperatūra Merkurijuje yra maždaug 450 laipsnių. Tokias temperatūras Žemėje rasite nebent picos krosnyje. „BepiColombo“ turės atlaikyti ne tik Saulės karštį, bet ir infraraudonuosius spindulius, kuriuos skleidžia pati planeta. Kitaip tariant, zondams teks atlaikyti ataką iš abiejų pusių. Be to, ir patys zondai generuos šiek tiek karščio. Turėjome sugalvoti ne tik tai, kaip zondus apsaugoti nuo karščio, bet ir padaryti taip, kad jie galėtų kažkiek jo ir atsikratyti.

Europos zondo dalis, T. Robertsono nuotr.

Japonijos zondo dalis, T. Robertsono nuotr.

Sukūrėme 18 sluoksnių izoliaciją iš specialios medžiagos, dalį jos tiesiogine to žodžio prasme inžinieriai apsiūs rankomis. Kodėl? Tiesiog dar nėra technologijos, kuri tai galėtų padaryti. NASA netgi turi moterį, kuri jiems apsiuva zondus, kai to prireikia; mūsų inžinieriai darbuojasi patys. Žinoma, siuvama specialiomis adatomis, kurias galima naudoti tik 2 valandas, ir specialiais siūlais. Taigi temperatūra viduje svyruos tarp 50 ir -20 laipsnių.

Taip atrodo rankomis apsiūta apsauginė medžiaga, T. Robertsono nuotr.