Kosminė Saulės elektrinė – visai ne utopija

Saulės galia

Kosminių saulės energijos elektrinių pradžia vangi, tačiau technologija per kelis artimiausius dešimtmečius gali būti įgyvendinta. Saulės energijos kaip atsinaujinančio šaltinio panaudojimas turi vieną nemalonų apribojimą: jis veikia, tik kai šviečia Saulė. Tad ir jos naudojimas apsiribojo vietomis, kur fotovoltiniai skydeliai gali būti naudojami efektyviai – saulėtuose, sausuose regionuose. Ir netgi giedromis dienomis dalį Saulės siunčiamos energijos sugeria atmosfera, taip sumažindama elementų efektyvumą. Ir nereikėtų pamiršti, kad netgi palankiausiomis aplinkybėmis antžeminiai saulės elementai pusę laiko yra nukreipti nuo Saulės – naktį.

Didžia dalimi kosminių jėgainių kūrimas priklauso ne nuo mokslininkų ir inžinierių, o nuo žmonių sprendimo, už ką jie nori mokėti.

Tad ilgiau nei pusę dešimtmečio tyrėjai iš NASA ir Pentagono svarstė būdus, kaip saulės elementus pakelti virš šių problemų sumaišties, ir sumąstė kelis galimus būdus. Buvo pasiūlyti keli būdai, kaip pagaminti saulės elementų skydus už atmosferos, kurių daugumai reikėtų erdvėlaivio, su veidrodžių masyvu, nukreipiančių Saulės šviesą į energijos konvertavimo įtaisus. Surinkta energija galėtų būti tiekiama į Žemę lazeriu ar mikrobangų siųstuvu. Netgi yra būdų kaip moduliuoti šias bangas taip, kad nenukentėtų į energijos spindulio veikimo zoną netyčia užklydę paukščiai ar lėktuvai.

Šių kosminių saulės elementų naudojimo neribotų debesys, atmosfera ar naktis. Be to, kadangi energija būtų gaminama nuolat, nereikėtų energijos kaupiklių, kuriuose yra gali būti prarandama iki 50 procentų energijos.

Šios strategijos šalininkai teigia, kad turime visas būtinas mokslo žinias, kurių reikėtų tokių kosminių saulės elementų skydų kūrimui ir įgyvendinimui, bet oponentai, tokie, kaip Elonas Muskas, prieštarauja, sakydami, kad pradiniai kaštai pernelyg dideli. 2012 metais, Muskas sakė „Popular Mechanics“, kad reikėtų „durti šiam daiktui į širdį.”

Kylame nuo žemės

Klimato kaita vis rodo, kad energijos kaštus sudaro ne vien doleriai ir centai. Efektyvus, atsinaujinantis, turintis mažą anglies pėdsaką ir praktiškai nesukuriantis atliekų energijos šaltinis atrodo pernelyg patrauklus, kad jį būtų galima ignoruoti, aplinkos apsauga susirūpinusiems žmonėms, tarp kurių – ir Paulas Jaffe, erdvėlaivių inžinierius iš JAV Jūrų tyrimų laboratorijos.

Per artimiausius 25–30 metų savo kosmines jėgaines planuoja paleisti Japonija ir Kinija.

Pernai metų kovą, P. Jaffe pateikė savo kosminės Saulės jėgainės planą pirmajame Gynybos departamento Diplomatijos, vystymo ir gynybos (Diplomacy, Development, and Defense – D3) Inovacijų iššūkiui. Iš 500 paraiškų P. Jaffe planas apie kosminę saulės jėgainę laimėjo keturis iš septynių apdovanojimų. P. Jaffe pristatė planą, pagal kurį, jo teigimu, demonstracinę orbitinę jėgainę, galinčią aprūpinti energija >150 000 namų ūkių, būtų galima įrengti per 10 metų, investavus 10 mlrd. dolerių. Jo teigimu, ši investicija per ilgą laikotarpį atsipirktų.

„Daiktai darosi efektyvesni. Vėjui ir saulės energijai prireikė dešimtmečių, kol tapo konkurencingi prieš anglį naudojančias alternatyvas. Panašų potencialą matau ir čia, – sakė P. Jaffe interviu „Salon“. – Didžia dalimi kosminių jėgainių kūrimas priklauso ne nuo mokslininkų ir inžinierių, o nuo žmonių sprendimo, už ką jie nori mokėti.“

Jis ne vienintelis regi šios strategijos perspektyvumą. Per artimiausius 25–30 metų savo kosmines jėgaines planuoja paleisti Japonija ir Kinija. JAV privati kompanija „Solaren Corp.“ renka pinigus sukūrimui ir pademonstravimui. Ji jau patraukė ir pelno siekiančių susidomėjimą, bei sudarė sutartį su stambiu elektros tiekėju PG&E.

Nė vienas iš šių projektų nepradės tiekti energijos bent jau per artimiausią dešimtmetį, ir eilinis energijos naudotojas tegali viltis, kad tai įvyks pakankamai greitai. Pernai JAV Energijos informacijos administracija pateikė prognozę, kad energijos sunaudojimas nuo 2012 iki 2040 m. išaugs beveik 50 procentų.