Specialiųjų poreikių vaikams naujas galimybes atveria šiuolaikinės technologijos

  • Teksto dydis:

Daugiau nei 3600 – tiek specialiųjų poreikių vaikų Lietuvoje šiandien mokosi jiems skirtuose ugdymo centruose ir mokyklose.

Kiekviename jų būrys specialistų moksleiviams padeda pajusti socialinio gyvenimo džiaugsmą, ugdo buitinius ir kasdieniam gyvenimui reikalingus įgūdžius.

Šių pedagogų praktika rodo, kad tai sunkus uždavinys, reikalaujantis ne tik specifinių žinių ar geležinės kantrybės, bet ir skaitmeninių įgūdžių. Efektyvus ugdymo procesas be šiuolaikinių technologijų sunkiai įsivaizduojamas.

Apie vaikus su negalia, jų ugdymą ir technologijų reikšmę kalbamės su Molėtų r. Kijėlių specialaus ugdymo centro direktore Asta Jakovliene. Šios ugdymo įstaigos pedagogai efektyviam ugdymui reikiamų kompetencijų siekia įgyti dalyvaudami programoje „Samsung Mokykla ateičiai“.

Specialusis ugdymas. Kuo jis skiriasi nuo įprasto mokslo vidurinėje mokykloje?

Dažniausiai įvairių poreikių vaikai ugdomi bendrojo lavinimo mokyklose kartu su bendraamžiais. Tai yra tikrai sveikintina praktika, bet ši ugdymo sritis Lietuvoje dar labai stokoja visapusiškos paramos. Kartais didelių ir labai didelių poreikių mokiniams, reikalingas būtent specialusis - maksimaliai vaiko poreikiams pritaikytas ugdymas. Juo siekiama, kad vaiko negalios, intelekto sutrikimų sąlygoti ypatumai nesukeltų konfliktų tarp vaiko galimybių ir mokyklinio ugdymo reikalavimų.

Kuo tokiose ugdymo įstaigose vaikų edukacija yra ypatinga?

Pamokose dėmesys sutelktas ne į akademinės žinias, o į praktinius gebėjimus, kurie ruošia vaiką kiek įmanoma savarankiškesniam gyvenimui. Vaikai yra ugdomi grupėse po 4-6 mokinius. Pamokose sutrikusio intelekto mokiniams ugdomas jų bendras pasaulio supratimas, gebėjimas pasirūpinti savimi ir bendrauti su aplinkiniais, mokomasi elementarių skaičiavimo, skaitymo, rašymo įgūdžių ir jų praktinio pritaikymo. Pats mokymosi tempas įprastai yra lėtas, mokomasi nedideliais žingsneliais. Naudojama daug inovatyvių, vaizdinių priemonių, mokymosi strategijos pritaikomos individualiai, demonstruojama kaip atlikti vieną ar kitą veiksmą, jei yra būtina - suteikiama fizinė ar žodinė pagalba, tik tos pagalbos negali būti per daug, kad neslopintume vaiko savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi. Todėl mokytojams keliamas uždavinys dirbti itin kūrybiškai, lanksčiai ir sumaniai.

Ar vaikas, baigęs tokią mokyklą, turi galimybių profesinėje srityje, socialiai adaptuotis, dirbti?

Tai labai individualu ir mūsų praktikoje yra įvairių pavyzdžių. Kai kurie buvę mūsų mokiniai mokosi profesinės technikos mokykloje, kiti pagal galimybes talkina ūkininkams ar padeda tėvams. Liūdna, bet nemaža dalis tiesiog grįžta į namus. Kai kuriems pavyksta gyventi beveik savarankiškai, tik su socialinio darbuotojo pagalba, dar kiti randa veiklos Neįgaliųjų darbinio užimtumo centre. Bet būna be galo graudu, kai po penkerių metų, paskambina mama ir prašo, „būkite geri, priimkite atgal, nes kankina depresija, ji sėdi rytais ir laukia autobusiuko, kuris veža į mokyklą“.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių