Aktorė J. Ross: nėra lėlės, kurios negalėčiau atgaivinti

– Ar mėgstate švęsti gimtadienius, ypač jubiliejus?

– Nuo vaikystės labai retai turėjau galimybę švęsti savo gimtadienį – jis yra tą pačią dieną su tėčiu, o po trijų dienų  gimusi mano sesuo. Žodžiu, mes visada trise švęsdavome grupinį gimtadienį. Ir, aišku, vadovaudavo tėtė, todėl kažkaip nuo vaikystės aš neįpratau švęsti savo gimimo dienos... O ir kiek dirbu teatre, beveik nebuvo nė vieno gimtadienio, kad būčiau teatre Kaune – mane vis kur nors išveža teatro gastrolių. Nors ir nesu iš tų žmonių, kurie švęstų gimtadienį. Kartais užeina noras, kaip kad buvo sulaukus 40 metų jubiliejaus, nes  supranti, kad tave vis vien sveikins. Bet tokios tradicijos, kad švęsčiau gimtadienį ar vardadienį, neturiu. Man tradicijos yra Kūčios ir Kalėdos.

– Koks didžiausias gimtadienio atsiminimas, kurį vis dar prisimenate?

– Tai tragikomiška situacija darželyje. Lankiau savaitinį darželį, bet su didžiausiu malonumu prisimenu tą laiką, ir kas žino, kaip tais laikais buvo, prisimins griliažinius tortus, kurie kainavo  siaubingai brangiai. Tėtė tuo metu dirbo taksistu, per mano šešerių metų gimtadienį vidury savaitės atvažiavo į darželį ir atvežė didžiulį griliažinį tortą, o ant jo – didžiulė geltona lelija. Visa grupė buvo apimta euforijos. O kai aš jį pamačiau, puoliau į ašaras. Bet ne iš laimės, o todėl, kad vienintelis dalykas, kurio nevalgau iki šiol, – griliažas. Niekada jis man nebuvo skanus. Tai buvo didžiulė tėtės dovana, jis tikrai dėl manęs siaubingai stengėsi, bet aš praverkiau visą gimtadienį, nes man tai buvo didelė tragedija. Ramino visos auklėtojos. Niekam nieko nesakiau, kodėl verkiu. Tėtė atvežė tortą ir išvažiavo, ir nematė, kas vyko po to – kad visi apsivalgę tuo tortu, o aš alkana... Vienintelis dalykas, ko paragavau, – kelis tos lelijos žiedlapius.

Visi kalba apie likimo pirštą, o man, praeinančiai pro lėlių teatrą, vidinis balsas nuolat sakydavo, kad aš čia būsiu, bet ne kaip žiūrovė.

Su griliažu ir vėliau buvo kuriozų. Esu trečios kategorijos virėja. Įgijau ją mokykloje, nes rajono mokykloje įgydavome specialybę – kas virėjos, kas siuvėjos, melžėjos, dažytojos ir t.t. Buvo klasės, vesdavo į gamybinius cechus, dirbau "Pilėnų" prekybos centre. Ten buvo ir konditerijos cechas, ir aš jame buvau ta, kurią statydavo malti griliažo, nes meistrė tiksliai žinojo, kad bus tiek, kiek padariau (juokiasi).

– Kaip patekote į Lėlių teatro pasaulį?

– Scenoje esu nuo antros klasės, nes vaikystėje lankiau moksleivių mergaičių chorą. Dainuodavau Dainų dainelės konkursuose. Tad profesionali scena mane nelabai jau ir gąsdino. Į teatrą aš atėjau 1995-ųjų balandį. Įveikiau dviejų turų konkursą. Iš pradžių mūsų buvo daugiau kaip penkiasdešimt,  antrą turą įveikėme penkiese – trys moterys ir du vyrai. Į teatrą priėmė dvi moteris ir vieną vyrą. Dabar iš jų esame likę tik dviese. Taigi teatre esu jau 22 sezoną. Visi kalba apie likimo pirštą, o man, praeinančiai pro lėlių teatrą, vidinis balsas nuolat sakydavo, kad aš čia būsiu, bet ne kaip žiūrovė. Į Lėlių teatrą nuo vaikystės mane vesdavo labai dažnai – taigi esu buvusi šio teatro žiūrovė.

– O vaikystėje nesiuvote lėlių?