Aktorė L. Rupšytė-Strazdauskienė: vaikai neleidžia plaukti pasroviui

Lėlę valdantis ir už ją kalbantis aktorius – stebukladarys: savo personažui jis įkvepia gyvenimo, žiūrovus nuskraidina į naujus pasaulius. "Neįsivaizduoju savęs kitur – labai mėgstu darbą teatre, mažuosius žiūrovus. Myliu gyvenimą", – sako jau 35 metus Kauno valstybiniame lėlių teatre dirbanti aktorė Laima Rupšytė–Strazdauskienė.

– Labiau žinome, kaip tampama dramos, muzikinio teatro aktoriais. O kaip tampama lėlininkais? Papasakokite savo istoriją.

– Apie darbą lėlių teatre, lėlininkės profesiją nei galvojau, nei planavau. Vaikystėje lėlių animaciniai filmai man atrodė labai nepatrauklūs, išjungdavau televizorių. Didžioji mano svajonė, kurią puoselėjau nuo šešerių, – tapti balerina. Augau kaime Klaipėdos rajone, o mokytis baleto būtų tekę važiuoti į Vilnių, M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Tėvams atrodė nesuprantama, kaip galima taip toli nuo namų be priežiūros palikti mažametį vaiką, tad jokių diskusijų apie mano svajonę nebuvo.

Baigusi vidurinę mokyklą norėjau studijuoti Vilniuje. Kur stoti,  nežinojau. Rinkausi, kad nebūtų tiksliųjų mokslų, matematikos. Apie aktorės karjerą net nedrįsau galvoti – buvau įsitikinusi, kad į aktorystę stoja tik ypatingų gabumų žmonės, todėl Vilniaus kultūros mokykloje pasirinkau masinių renginių režisūros studijas. Jau per pirmą praktiką padirbėjusi kultūros namuose supratau, kad šis darbas ne man, be to, kurso vadovė, kurią vadinu savo gerąja fėja, pastebėjo, kad turiu aktorės gyslelę, ragino studijuoti vaidybos meną. Bet man pritrūko ryžto, be to, atrodė, kad negarbinga mesti studijas likus porai metų iki pabaigos.

Būrelyje vaikus tenka ne tik mokyti vaidybos meno – personažai padeda kalbėtis apie įvairias gyvenimiškas situacijas.

Mano gyvenime daugelis dalykų susidėliojo natūraliai, kartais be jokių asmeninių pastangų. Jaučiu likimo pirštą! Jis mane ir atvedė į Kauną: mano geroji fėja pasiūlė dalyvauti Kauno lėlių teatre vykusiame lėlininkų atrankos konkurse, ten ieškojo aktoriaus vyro, o viskas pasisuko taip, kad priėmė mane. Jau dirbdama teatre baigiau aktoriaus meistriškumo studijas Jaroslavlio teatro institute.

– Lėlininko profesija ypatinga, kaip sekėsi ją įvaldyti?

– Buvo baisoka: pasikeitė ne tik mano gyvenamoji vieta – visas gyvenimas. Nauja aplinka, nauji žmonės, naujas darbas ir neįprasta jo specifika, iššūkiai... Iš pradžių tyrinėjau tiek lėles, tiek kolegas. Sunku buvo patikėti, ką jie išdarinėjo su lėlėmis, su kokia aistra vaidino ir kalbėjo už savo personažus – įvairius pasakų veikėjus. Tai buvo fantastika, galvojau, kad aš taip niekada nesugebėsiu.

Muzikantas įvaldo instrumentą ir juo groja, o lėlės labai įvairios, jų valdymo būdai skirtingi. Nesvarbu, kad su vienokios ar kitokios konstrukcijos lėle jau dirbai, repetuojant naują spektaklį tenka mokytis iš naujo. Tikras iššūkis, kai tą pačią lėlę tenka valdyti dviem ir daugiau žmonių. Konkretų personažą vaidinantis lėlininkas turi ne tik valdyti lėlę, bet ir kalbėti už ją, savo veiksmus derinti su kolegomis, padėti į reikiamą vietą ar patraukti iš scenos kokį daiktą, kad galėtų toliau vaidinti pats ar kitas aktorius.

Didelis išbandymas – apšvietimas. Kartais tenka vaidinti prietemoje, ar net visiškoje tamsoje. Spektakliuose "Kelionė Saulės link" ir "Elniuko išpažintis" dirbome "juodo kabineto" principu – absoliučioje tamsoje, apsirengę juodos spalvos drabužiais ir uždengtais veidais. Čia negalima prarasti budrumo, užsimiršti ar suklysti. Profesiją prisijaukinau gal po dešimt metų – pradėjau savimi labiau pasitikėti, pajutau vidinį komfortą.

– Ar buvo akimirkų, kai pagalvojate: "Geriau būčiau tapusi...?"

– Sukūriau nemažai vaidmenų, iš kurių širdžiai brangiausi Jeni Lind – "Pasakų karaliaus teatras", Mukas – "Mažasis Mukas", Marcelė – "Skudurinė Onutė", Senelė – "Aukso kiaušinis", Juodoji dama – "Užburta pilis", Jūratė – "Jūratė ir Kastytis", Ona – "Žiogas Zigmas Žalgirio mūšyje". Mano paskutinis vaidmuo – berniukas spektaklyje "Elniuko išpažintis". Šiandien kaip niekada tvirtai žinau, kad esu savo vietoje. Darbas man labai patinka, džiaugiuosi, kad dirbu būtent lėlių teatre. Čia nėra aktoriaus asmenybę traumuojančių emocijų ir išgyvenimų – vien pozityvios emocijos. Spektaklis trunka apie valandą ir po jo, jei širdyje ir buvo slogutis, pasaulis atrodo kur kas šviesesnis. Be to, mūsų auditorija – išskirtinė, su ja nenuobodžiausi. Kita vertus, esu kūrybingas žmogus: įprastas darbas biure nuo 8 iki 17 val. – tikrai ne man, neištverčiau diena iš dienos sėdėti prie stalo ir daryti tą patį.

– O jūsų svajonė šokti baletą?

– Baletą pakeitė tautiniai šokiai. Dar besimokydama mokykloje pradėjau šokti Gargždų jaunimo tautinių šokių ansamblyje "Minija", o persikėlusi gyventi į Kauną – "Šilko" fabriko ansamblyje. Beje, čia ir susipažinau su savo vyru, agronomu ir medienos meistru Arūnu. Jau 18 metų šokame Lietuvos sveikatos mokslų universiteto šokių ansamblyje "Ave Vita", esame senjorai. Ansambliečiai – mūsų antra šeima, su kuria susitinkame ne tik per repeticijas ir pasirodymus, – kartu švenčiame gimtadienius, susiburiame prieš didžiąsias šventes, keliaujame.

– Minėjote, kad vaikai – išskirtinė auditorija. Kaip pavyksta ją suvaldyti? Ar sunku vaidinti vaikams?

– Mūsų žiūrovai – ne suaugusieji, kurie santūriai tyli, nesvarbu, jiems patinka ar ne. Vaikų reakcijos laukti nereikia – emocijos trykšta iškart. Kartą prieš spektaklį administratorė paprašė mokytojos, kad vaikus sudrausmintų. Mokytojos kalba buvo tokia: "Negąsdinkite artistų, nes vaidinsite patys." Spektaklio metu salėje buvo mirtina tyla, bet ir mes, aktoriai, jautėmės labai nejaukiai.

Neatsitiktinai prie spektaklio pavadinimo nurodomas žiūrovo amžius – nuo 3, nuo 5 metų. Deja, tėvai ne visada atsižvelgia į šias rekomendacijas. Mažieji kartais pradeda verkti jau šviesoms gęstant, todėl to, ką vaidiname vyresniems, gali ne tik nesuprasti – jie išsigąsta, verkia. Mūsų spektakliai ne visada gražios pasakos apie fėjas – vaikus skatiname mąstyti, suvokti gyvenimo vertybes. Visai nesenai pristatėme naują spektaklį "Elniuko išpažintis", kurio pabaigoje medžiotojas nušauna elniuko mamą. Ilgai galvojome, ar teisingai elgiamės, bet juk vaikas turi suvokti, kad priešingai nei kompiuterio žaidimuose gyvenime nei gyvūnas, nei žmogus neturi šimto gyvybių, todėl reikia mylėti, branginti visa, kas gyva.

– Dalyvaujate ir knygų pristatymuose, skaitote poeziją, mokykloje pradinukams vedate teatro būrelį, vyresniesiems – dramos būrelius, statote spektaklius. Ar tokio amžiaus vaikai jau svajoja apie aktoriaus karjerą?

– Mano misija – ne ruošti būsimus artistus, o padėti mažiesiems geriau jaustis gyvenime: išmokti bendrauti, išsakyti mintis ir jausmus, perprasti elementarias mandagumo taisykles, suvaldyti ir ugdyti savo charakterį. Pastebėjau, kad vaikai, beje, kaip ir nemaža dalis suaugusių žmonių, šiandien nemoka klausytis ir išgirsti tai, kas sakoma: tų pačių dalykų jie klausia vis iš naujo, pokalbio metu nenustygsta – nuolat pertraukia kitus. Scenos menas moko išlaukti, neišsišokti, būti budriems, kantriems. Tekstą išmokti nėra sudėtinga, kur kas sunkiau – suvaldyti save.

Užsiėmimų metu labai svarbu vaiką sudominti, todėl atsakingiausia užduotis – kiekvienam jų parinkti tinkamą vaidmenį. Jis neturi būti nei per sunkus, nei per lengvas, nes mažylis arba labai nusimins, arba jam bus tiesiog neįdomu. Vaikai nori jaustis svarbūs, tada jie stengiasi iš visų jėgų. Didžiausias mano darbo įvertinimas – kai užsisklendęs, nedrąsus ar ypatingų gebėjimų neturėjęs būrelio lankytojas po kokio pusmečio ar metų darbo stebuklingai atsiskleidžia ir visus nustebina savo talentais, sutvirtėjusiu charakteriu, laisve, nuovokumu, gražiu elgesiu.

Palyginus su šiais užsiėmimais darbas lėlių teatre – tikra sanatorija. Būrelyje vaikus tenka ne tik mokyti vaidybos meno – personažai padeda kalbėtis apie įvairias gyvenimiškas situacijas. Visada turiu būti pasiruošusi, įdomi, išradinga – jei vaikas ko paklausė, kaipmat atsakyti, suprantamai paaiškinti. Nėra lengva, nes neturiu teisės būti be nuotaikos, pavargusi. Nepaisant to, dirbti su vaikais man labai patinka. Visus juos labai myliu. Vaikai – gyvybės šaltinis, kuris išjudina, neleidžia apsnūdus plaukti pasroviui, suteikia jėgų, energijos, geros nuotaikos.

– Jūsų sūnui Augustinui – 25-eri, dukrai Kotrynai – 21-eri. Kokią vietą teatras užima jų gyvenime?

– Visa Augustino vaikystė prabėgo teatre: jam puikiai pažįstami užkulisiai ir užkaboriai, matyti visi spektakliai. Geriausiu mažamečio sūnaus žaislu buvo ryšulys raktų nuo visų teatro durų. Visgi sūnus gyvenimo su teatru nesusiejo – ISM mokėsi ekonomikos, kartais su draugais organizuoja ir veda uždarus renginius jaunimui, be to, turi nuosavą verslą. Prieš kelis metus su sese išstudijavę rinką, jie pradėjo gaminti apyrankes, įkūrė savo prekės ženklą. Augustinas – direktorius, o Kotryna – papuošalų kūrėja. Iš pradžių su vyru labai abejojome, ar šis sumanymas pasiteisins, tad labai nustebome ir pradžiugome, kai po pusmečio paklausa išaugo. Vaikų verslas ir šiandien klesti.

Nors Kotryna KTU studijuoja maisto technologijas, iš prigimties ji menininkė. Dukra šoko tautinių šokių ansamblyje, būdama vienuolikos kartu su kolegės mergaite vaidino naujametiniuose lėlių teatro spektakliuose ir noriai būtų vaidinusi dažniau, bet aš bijojau užkrėsti ją teatro bacila. Kotryna muzikos mokykloje baigė fortepijono klasę, dabar – dainuoja, koncertuoja privačiuose renginiuose bei restoranuose ir kavinėse. Dukters meninis talentas skleidžiasi ir virtuvėje: ji skaniai, su įkvėpimu gamina maistą, mėgsta eksperimentuoti, kuria savus patiekalų receptus.

Tiesą sakant, net nepastebėjau, kaip vaikai užaugo – niekada jokių problemų, net sunkumų kaprizingos paauglystės metais nebuvo. Kadangi mūsų tėtis daug dirbo, daugiausia su vaikais teko bendrauti man. Buvau griežta mama, netoleravau jokių išsidirbinėjimų. Tiek dukra, tiek sūnus šeimoje turėjo savo atsakomybes, pareigas. Pažvelgusi atgal, pagalvoju, kad augindama vaikus kai ką galėjau daryti kitaip, tačiau labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kokie žmonės jie užaugo. Smagu, kad savo gyvenimus sieja su Lietuva ir apie emigraciją negalvoja.

– Vadinasi, esate laiminga?

– Didžiausia laimė – gyventi santarvėje su savimi ir kitais žmonėmis, matyti besišypsančius ir sveikus artimus žmones. Kiekvieną rytą jaučiuosi neapsakomai laiminga pabusdama šalia mylimo žmogaus – vos dieną nesimatę mes vis dar pasiilgstame vienas kito. Trumpi išsiskyrimai net po 27 bendro gyvenimo metų atgaivina jausmus, santykiams suteikia romantikos. Tiesa, pasitaiko nesutarimų – tokia kasdienybė. Laimė, mes su Arūnu visada nusiteikę geranoriškai, ieškome kompromiso: vienas nusileidžia, kitas patyli, prisitaiko. Neabejoju: darnios ir tvirtos šeimos pagrindas – pagarba ir kantrybė. Viską sugriauti labai lengva, bet paklauskite savęs: "Kas paskui?" Vieno kalto niekada nebūna, klaidų daro abu. Jei svarbi šeima, tenka suremti pečius – taip lengviau įveikti visus sunkumus.

– Nestokojate energijos ir jėgų, veidas be raukšlių, figūra – ideali. Išduokite savo jaunatviškumo paslaptis?

– Mėgstamas darbas‚ šeima, gyvenimo būdas ir giminės moterų genai – septynis vaikus pagimdžiusi mano močiutė buvo lieknesnė nei aš. Jau 30 metų sveriu tiek pat. Saldumynų nemėgstu, vengiu persivalgyti, mėsą vartoju saikingai, galėčiau jos visai atsisakyti, po 18–19 val. nevalgau, nebent išgeriu vandens, arbatos. Man patinka jaustis gerai be jokių dietų ir sporto klubo.

Nors teatre darbas prasideda tik 10 val., keliuosi anksti – apie 6.30 val. Išgeriu stiklinę vandens ar žalios arbatos su visos citrinos sultimis. Neskubu: jei oras geras, apeinu, apžiūriu sodo, daržo augalus, paklausau čiulbančių paukščių, jei lyja ar šalta, pasidžiaugiu gėlėmis ant palangės, apie pusvalandį skaitau knygą, paskui – pusvalandis mankštai. Anksčiau lankiau baseiną, o pastaruosius penkis metus kas rytą atlieku kelis jogos ir penkis Tibeto pratimus. Įgijau priklausomybę nuo šios mankštos. Pradžioje buvo nelengva prisiversti, bet aš mėgstu kartoti: "Yra valia, yra žmogus." Po mankštos ir savijauta gera, ir pasaulis šviesesnis, tad kodėl savęs neapdovanoti šiuo gėriu?.. Matyt, save labai myliu.

Laisvalaikiu labai mėgstu skaityti, keliauti, tačiau didžiausia mano aistra – gėlės. Ją paveldėjau iš savo tėvelio, kuris kaime prie namo turėjo nuostabų rožyną – pasigėrėti rožėmis sustodavo visi, kas pravažiuodavo gatve. Pati auginu ir namų kiemą puošiu begonijomis, pelargonijomis, kanais. Šiandien ant mano palangės jau kalasi ne tik įvairių gėlių, bet ir paprikų, pomidorų daigai. Man smagu auginti, prižiūrėti gėles, augalus, o štai gaminti maistą, eksperimentuoti kaip dukrai Kotrynai su naujais patiekalų receptais, neturiu poreikio – kuo paprasčiau, greičiau, tuo geriau.

L.Rupšytės–Strazdauskienės mėgstamiausi

Avižų košė

100 g avižų kruopų,

1 avokadas,

1 šaukštelis ghi sviesto,

druskos.

Iš vakaro kruopas perplaukite ir užpilkite šaltu vandeniu – išmirkytas reikės trumpiau virti. Ryte kruopas užpilkite švariu vandeniu santykiu 1:2, įberkite šiek tiek druskos ir virkite ant lėtos ugnies apie 15 min. Išvirusią palikite pastovėti pusvalandžiui. Prieš valgant įmaišykite ghi sviestą ir smulkiai supjaustytą avokadą.

Su daržovėmis troškinta vištiena

1 vištienos filė,

2 morkos,

1 paprika,

2 agurkai,

2–3 pomidorai,

po žiupsnelį ciberžolių ir raudonėlių,

1 šaukštas pomidorų padažo,

3–4 šaukštai aliejaus.

druskos,

pipirų.

Morkas, papriką ir agurkus supjaustykite šiaudeliais, pomidorus – skiltelėmis arba griežinėliais. Vištieną supjaustykite mažais gabaliukais. Įkaitintame aliejuje pakepinkite morkas, po 4–5 min. sudėkite agurkus ir papriką, dar po 5 min. – pomidorus ir vištieną. Patiekalą pagardinkite druska, pipirais, ciberžolėmis, čiobreliais, išmaišykite ir troškinkite kelias minutes, kol vištiena pabals. Tada įmaišykite šaukštą pomidorų padažo, ugnį išjunkite, keptuvę uždenkite dangčiu ir palikite 5–7 min. Gardu valgyti tiek karštą, tiek šaltą.

Daržovių keksiukai

8 kiaušiniai,

1 stiklinė plonai tarkuotų morkų,

1 stiklinė smulkiais kubeliais supjaustytų paprikų,

0,5 stiklinės susmulkintų brokolių,

0,5 stiklinės kubeliais supjaustytų pomidorų,

12 šaukštų fermentinio sūrio,

druskos,

pipirų,

aliejaus ar sviesto.

Visas daržoves suberkite į dubenį ir išmaišykite. Keksiukų kepimo formeles ištepkite aliejumi ar sviestu. Daržoves po lygiai sudėkite į 12 formelių. Kiaušinius išplakite su druska, pipirais ir po lygiai supilkite į visas formeles. Ant daržovių viršaus uždėkite po šaukštą tarkuoto sūrio. Keksiukus kepkite apie 15–20 min. iki 180 °C temperatūros įkaitintoje orkaitėje, dar šiltus išimkite peiliu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių