Ant Kauno fotografijos galerijos sienų – nuo „Žalgirio“ vyrų iki nuogalių

Kratosi garbės

Prieš eidama susitikti su fotografijos grandais Romualdu Požerskiu ir Aleksandru Macijausku internete bandžiau surinkti kiek įmanoma daugiau informacijos apie Kauno fotografijos galeriją.

Radau labai mažai, nors žinojau, kad ši vieta unikali savo ilgaamžiškumu ir veikla. Panašios galerijos neturi nė viena kaimyninė šalis. Todėl pokalbio pradžioje gręžiausi į A.Macijauską – galerijos krikštatėvį, arba, kaip sakė prie durų mane pasitikusi mergina, žmogų, be kurio šios vietos veikiausiai nebūtų buvę.

"Iškart noriu pasakyti, kad taip nėra", – gana kategoriškai rėžė A.Macijauskas.

Savo vaidmens galerijos atsiradimo istorijoje jis nenuneigė, tačiau patikino, kad laurų vainikus už nuopelnus reikia kabinti architektui, restauratoriui Žibartui Simonaičiui ir fotografui Viliui Jasinevičiui. Miesto komunistų partijos pirmajam sekretoriui Vladislovui Mikučiauskui pasišovus restauruoti Senamiestį ir pavadinti jį mūzų rajonu, dalį pastato Vilniaus gatvėje jiedu pasiūlė skirti fotografijai. Įsikurti šalia buvo pakviesti ir kino mėgėjai, tačiau pastarieji išsigando, kad tai jiems per brangiai atsieis.

"Prieš pradėdamas, tik trumpai paminėsiu, kad šie metai – jubiliejiniai. Prieš 180 metų išrasta fotografija, prieš 50 metų įsteigta Fotografijos draugija, o mes iš klubinės fotografijos perėjome į profesionalią. Prieš 45 metus savo veiklą aktyviai pradėjo Kauno skyrius, kuriame pradėjau dirbti 1975-aisiais", – datų virtinę R.Požerskis pabaigė garbingu keturiasdešimtmečiu. 1979-aisiais čia duris atvėrė iki šiol didžiausia šalyje fotografijos galerija.

"Šis kampas miestui istoriškai svarbiausias. Kelias Varšuva–Peterburgas ir Klaipėda–Vilnius. Vienoje pusėje rotušė, kitoje – Arkikatedra bazilika, vienoje – paštas, kitoje –  pirklio namai. Juose ir įsikūrė fotografijos galerija – šalia savo mokytojo įsitaisęs R.Požerskis lenkėsi žmonėms, tinkamu laiku atsiradusiems tinkamoje vietoje.

Prižiūrėjo darbus

"Štai kaip viskas atrodė 1975-aisiais", – nešiojamąjį kompiuterį atgręžė Nacionalinės kultūros laureatas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius R.Požerskis, tais pačiais metais prisijungęs prie Kauno skyriaus.

Prieš 44 metus laipiodamas stogais ir medžiodamas geresnius kadrus iš aukštai, jis žinojo, kad pastate, pažymėtu Vilniaus gatvės 2-uoju numeriu, netrukus bursis fotografai. Beliko tik išlaukti. Pastato restauracija, fotomenininkų skaičiavimais, truko bemaž penkerius metus, o darbai atsiėjo apie apie 1 mln. rublių. Pavertus eurais – keturis kartus tiek.

"Pagal Kremliaus įsakymus, kultūrinius pastatus buvo galima statyti už sumą, neviršijančią milijono, todėl buvo atlikta šiokia tokia rokiruotė", – su šypsena kalbėjo A.Macijauskas, kuriam šiame etape buvo patikėtas darbų prižiūrėtojo vaidmuo. Tai jis darė drauge su R.Požerskiu. Kartą per savaitę, dažniausiai pirmadieniais, pakaitomis fotomenininkai eidavo į vadinamuosius gamybinius susirinkimus.

"Pagrindinis nuomininkas privalėjo dalyvauti komisijoje ir prižiūrėti darbus. Kai ką pavyko sužiūrėti, kai ko – ne", –  atsiduso A.Macijauskas.

Elektros montavimo darbus fotografas gerai išmanė,  santechnikos – ne. Prašovė jis ir dėl grindų – užliejus kaimynams iš viršaus, medines parketlentes teko lupti ir mesti lauk, o po kojomis kloti betoną.

Žinojau, kad, atvežęs darbus į Kauną, rizikavau išlėkti iš darbo.

Patys sunkiausi buvo paskutiniai du mėnesiai, kai po baigiamųjų darbų galerijos erdvėse miegui belikdavo vos kelios valandos.

Kitądien užsėmė grindis

"1979 m. balandžio 6 d. – Kauno fotografijos galerijos atidarymas. Dabar dirbame, žudomės, bet viską nuveiksime iki pergalingos pabaigos. Turėsime Tarybų Sąjungoje geriausius fotografinius rūmus", – paskaitęs įrašą iš savo dienoraščio, R.Požerskis atvertė nuotrauką, šlovinančią atidarymo akimirką.

Susirinkusiųjų minioje matyti garsūs politikai, fotografai, žurnalistas iš Maskvos. Ant sienų – Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininko Antano Sutkaus darbai, kuriuos jau kitą rytą, pasiraitojęs kelnes, nuo vandens vadavo R.Požerskis.

Kitą dieną po atidarymo rūsius užsėmė, o R.Požerskis gelbėjo A.Sutkaus darbus.

"Kol mes "Trijose mergelėse" baliavojome iš džiaugsmo, sprogo šalia restorano "Gildijos" siurblys ir užliejo keturias sales, esančias rūsiuose", – erdvėse, kuriose anksčiau buvo eksponuojamos drąsesnės parodos, anot A.Macijausko, dabar įsikūrę nuomininkai. Fotomenininkų darbai puošia pirmojo aukšto salę, į kurią galima patekti iš Vilniaus gatvės. Anksčiau įėjimas buvo per kitas patalpas.

"Ten prie durų buvo drabužinė. Vėliau – kavinė", – ranka lauko durų link mojo buvęs Lietuvos fotografijos meno draugijos Kauno skyriaus atsakingasis sekretorius ir ilgametis Kauno skyriaus pirmininkas A.Macijauskas, o tada dėbtelėjo į baltas galerijos sienas. Pokyčiai jam ne prie širdies. Prieš kelias dešimtis metų lubas ir grindis puošęs medis jam esą kur kas labiau patiko ir Senamiesčio fone labiau tiko.

"Čia tik mano nuomonė. Jaunimo akys dabar kitaip mato", – šyptelėjo daugelio parodų kuratorius ir leidinių sudarytojas.

Lankėsi geriausieji

Fotografijos galerijoje kasmet buvo organizuojama apie 20 parodų, o savo darbus čia eksponavo ne tik Lietuvos geriausieji, bet ir fotomenininkai iš kitų Europos šalių: žymus XX a. fotografas ir moderniosios fotožurnalistikos kūrėjas Henri Cartier-Bressonas, avangardinis tapytojas, skulptorius, baldų ir teatro dizaineris, konstruktyvizmo meno srovės atstovas Aleksandras Rodčenka ar vienas garsiausių XX a. prancūzų fotografas ir tapytojas Jacques-Henri Lartigue.

Šiose erdvėse vyko atsisveikinimas su kolegos ir bičiulio Virgilijaus Šontos palaikais, jubiliejinės galerijos šventės, išprotėjusios fotografijos atidarymas su nuogaliais ir begalė kitų drąsių renginių. 1988-aisiais, per Vasario 16-osios šventę, sovietiniai saugumiečiai Kauno fotografijos galerijoje trumpam net įrengė savo štabą, o A.Macijauską išprašė iš jo kabineto.

"Kad čia įvyko pirmoji mano paroda?" – R.Požerskis mintimis persikėlė į 1984-uosius.

Tąkart sienas fotomenininkas nusagstė kone dviem šimtais retrospektyvinių nuotraukų. Kiek parodų būta vėliau? Žinomas kaunietis jų esą niekada neskaičiavo, bet vienos pamiršti negali iki šiol – "Žalgirio vyrai", eksponuota 1987 m. Senamiestyje nusidriekusi erdvė netirpo kelias valandas, o žmonių neatbaidė nei mokamas įėjimas, nei šaltukas, kaustęs jų rankas ir kojas. Tiesa, buvo viena paroda, kuriai nebuvo lemta išvysti dienos šviesą – archyvuose perfotografuotas su bičiuliais vyną gurkšnojantis Maironis, Kauno universitetų ar nepriklausomos Lietuvos švenčių vaizdai neįveikė ideologinės komisijos cenzūros.

Iš Vilniaus į Kauną

"Vilniuje cenzūra buvo griežtesnė", – A.Macijauskas neslėpė, kad nuotraukos, kurių nepamatydavo sostinės gyventojai, neretai iškeliaudavo į Kauną. To nežinodavo net ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas.

Antai, meno tarybos narių sprendimu, paroda iš tuometės Vokietijos Demokratinės Respublikos Vilniuje nebuvo iškabinta, o kauniečiai galėjo pažiopsoti ne tik į moterų, bet ir į nuogas vyrų sėdynes.

"Ši paroda buvo drąsi. Joje buvo rodomi gimdymai, gražūs moterų ir vyrų aktai. Žinoma, buvo ir nuotraukų su darbininkais. Žinojau, kad, atvežęs darbus į Kauną, rizikavau išlėkti iš darbo, – Nepaisant likimo, pastatyto ant kortos, Kauno skyriaus vadovas avantiūrai pasidavė, o vėliau su smalsumu stebėjo lankytojų reakcijas. Smagiausia esą būdavo žiūrėti į jaunas merginas – kol salėje būdavo vienos, jos atidžiai nagrinėdavo aktus, bet vos tik pajutusios artėjant kitus lankytojus, nuo vyrų aktų skuosdavo tekinos. Su šia paroda būta ir daugiau kuriozų.

"Tuomečiai Kremliaus veikėjai vasarodavo Palangoje arba Nidoje, o grįždami namo neretai užsukdavo į Kauną. Skambina man vieną dieną V.Mikučiauskas ir sako, kad netrukus jis į galeriją užsuks su keliais svečiais", – nutirpęs iš baimės, A.Macijauskas tąkart įdėmiai sekė po salę besiblaškančių minėtų veikėjų veidus. Pastarieji nosis ėmė raukyti vos tik pamatę plikas moteris, o kai prieš akis išvydo nuogais pasturgaliais vyrus – sustingo.

Tąkart situaciją užglostė V.Mikučiauskas – sukrėstiems svečiams jis demonstravo savo išprusimą ir priminė garsiausius pasaulio dailininkus, tapiusius nuogus žmones.

"Kitą dieną laukiu skambučio, kad dėčiausi daiktus ir eičiau iš smėlio dėžės. Mano nuostabai, niekas neskambino", – V.Mikučiausko priekaištų už išsišokimą jis esą nesulaukė nei kitą, nei dar kitą savaitę.

Piktinosi dorovingosios

Fotomenininkai neslėpė, kad daugiausia problemų per visus tuos metus būta dėl aktų nuotraukų. Apsinuoginusių moterų atvaizdai bene labiausiai kliuvo dorovingoms miestietėms. A.Macijausko vadinamosios davatkos kruvinomis rankomis daužė ne tik eksponatus, bet ir lauke stovinčią skelbimų lentą. Sugijus kumščiams samdė vietos girtuoklėlius, kad šie niokotų fotografijos galerijos turtą.

"Dabar skelbimų lenta – iš neperšaunamo stiklo. Fotografas Algimantas Aleksandravičius jį užsakė Panevėžio stiklo fabrike, kuris, matyt, dirbo su karine technika", – A.Macijauskas tęsė pikantišką nuogalių ir kovos su įkyruolėmis temą.

Jaunystėje A.Macijauskas buvo drąsus ne tik nuotraukomis, bet ir poelgiais.

Nusprendęs feministes aktyvistes darsyk paerzinti, A.Macijauskas į galeriją įsileido erotinių muliažų parodą. Vylėsi audringos pastarųjų reakcijos, tačiau jos taip ir nesulaukė.

"Kaip ranga nuėmė. Dingo davatkos", – jį papildė R.Požerskis. Veikiausiai dėl to, 2009 m. jam iškabinus parodą "Degantis žmogus", kurioje nestigo nuogo kūno, pirštais nuotraukų niekas nebadė ir akių iš gėdos nesidangstė. Priešingai, pasižiūrėti amerikietiškų atlaidų, kaip juos pristatė autorius, žmonės į galeriją plūdo tiesiai iš bažnyčios.

"Vienas vyras po salę vaikščiojo su maldaknyge, o išeidamas apie parodą žadėjo papasakoti fotografija besidominčiai dukrai", – R.Požerskis negalėjo įsivaizduoti, kokia nuotrauka dabar galėtų nustebinti arba šokiruoti visko mačiusi ir laisvai mąstantį žmogų.