Apie grėsmingą problemą perspėja ir kinas

Mokslininkų prognozės apie klimato kaitos poveikį Žemei daugeliui vis dar neatrodo grėsminga problema. Kalbėti apie tai kino kalba, regis, yra kur kas paveikesnis būdas.

Šių metų festivalyje "Nepatogus kinas" pristatomas filmas "Kivalina" (2016) – bandymas parodyti klimato kaitos problemą, su kuria jau susiduria Arkties regiono gyventojai. Meniškas ir intymus žvilgsnis, kurį pasirenka režisierė, žiūrovui leidžia pamatyti problemą iš labai arti.

Izoliuota salelė Arktyje

Kivalina – apytiksliai 10 kv. km ploto, 4 m virš jūros lygio esanti sala Aliaskoje, JAV, skalaujama Čiukčių jūros. Saloje gyvena beveik 400 gyventojų – inupiatų. Bendruomenė čia susikūrė bemaž 1900 m., kai buvo pastatyta pirmoji mokykla. Nuo tada klajoklių inupiatų gentis pradėjo gyventi sėsliai.

Praėjus daugiau nei šimtmečiui, bendruomenei ir tradicijoms įsitvirtinus šiame nedideliame miestelyje, žmonės susiduria su priešinga situacija. Dabar jie priversti palikti savo namus ir rasti naują gyvenamąjį plotą, nes visa, ką jie vadina namais, grasina pasiglemžti jūra.

Galima sakyti, kad dabartinė situacija ir įvykiai prieš šimtą metų turi vieną bendrą vardiklį – už gyventojus sprendimus priima aukštesnės institucijos. Tačiau priimami sprendimai atskleidžia nemalonią tiesą – vietinių interesai ir nuomonės nėra svarbiausia.

Režisierės G.Abatemarco filmas "Kivalina" (2016) vaizduoja salos gyventojų kasdienybę – rami ir poetiška kelionė, parodanti atšiaurias oro sąlygas, izoliaciją, pramogų ir veiklos stygių, niūrias ir nerimastingas vietinių nuotaikas. Kartu kalbama ir apie globalias klimato problemas, aktualias Arkties regionui ir jo gyventojams. Globalinis atšilimas aiškiausiai fiksuojamas būtent šiame regione – Arktyje klimatas šyla daugiau nei dukart, lyginant su žemesnėmis platumomis."

G.Abatemarco filmas suteikia galimybę pamatyti salos realybę iš vietinių gyventojų perspektyvos.

Atšilimo poveikis

Tirpstantis ledas – kasdienė eskimų problema. Kylant temperatūrai, ledas formuojasi gerokai lėčiau ir daug plonesnis – tai ypač apsunkina jūros žinduolių medžioklę, bene pagrindinį eskimų maitinimosi būdą.

Filme pastebimai daug dėmesio skiriama maistui – medžioklei, laimikio apdorojimui, valgymui. Galima sakyti, tai vienas labiausiai bendruomenę jungiančių ritualų, kadangi neretai sumedžiotą jūros žinduolį (pvz., banginį) pasidalija visa gyvenvietė. Tačiau besikeičiantis ledo formavimosi procesas kelia ir kitokių problemų: plonesnis ledas prasčiau saugo nuo audrų keliamų gigantiškų bangų, kurios ardo salos pakrantę ir sukelia potvynius. Būtent šios problemos ir verčia eskimus smarkiai nerimauti ir ieškoti išeičių iš situacijos kiek tik įmanoma greičiau.

Vietiniai vienbalsiai sutinka, kad vienintelė išeitis – perkelti bendruomenę. Salos gyventojams tai nemenkas finansinis ir logistinis iššūkis, kurį lydi nerimas ir liūdesys: reikia palikti vietą, kurią vadina namais, pasmerkti ją išnykimui.

Tačiau ar įmanoma perkelti kultūrą ir tradicijas, kai jos gyvuoja būtent čia? Esant tokiai sudėtingai situacijai reikalinga pagalba iš išorės.

Filme matome pokalbį tarp vietinių ir valstybės ar valstijos pagalbininkų: pastarieji negali padėti persikelti eskimams, bet imasi priemonių stiprinti užtvarą su jūra, nors ir patys pripažįsta, kad tai nėra ilgalaikis sprendimas.

Be abejo, siena padeda taisyti kranto erozijos problemą, bet dėl ledo stygiaus ilgainiui ir ji neapsaugos nuo potvynių. Atrodytų, kad toks projektas yra labiau vertingas jo vykdytojams, o ne salos gyventojams.

Ilgalaikė perspektyva nepasiūloma. Viena yra tikrai aišku – eskimai pašaliečių pagalbos nesitiki ir nelaiko jos naudinga. Filme matome, kaip ramiai vietiniai stebi statybos darbus. Tačiau toks stebėjimas nepanašus į rezignaciją.

Niekieno atsakomybė

Situacija kiekvieną asmenį verstų jaustis beviltiškai, bet vietiniai žmonės išlieka bendruomeniški ir socialiai aktyvūs.

Giedamos bažnytinės giesmės, žmonės dalijasi sumedžiotą laimikį – atliekant šiuos įprastus ritualus dalyvauja ištisos šeimos, jauni ir seni. Filme matyti, kad būtent pastarieji išreiškia aiškų norą rasti sprendimą kuo greičiau, taip rūpindamiesi savo vaikų ir anūkų gerove, bet pabrėžtina tai, kad tradicijų tęstinumas priklauso nuo jaunosios kartos.

Filmas verčia klausti apie eskimų kultūros ilgaamžiškumą. Ar ji gyvuos dar ilgai, ar netrukus ją visam laikui pakeis amerikietiškoji, kuri į šią žemę šaknis įleido jau seniai ir kuri, ištikus krizei, tampa išsigelbėjimu: televizija, žaidimas "Bingo" ar "Cheetos" – visa tai atitraukia vietinių mintis nuo vienos grėsmingos problemos.

Tačiau ar išliks inupiatų kalba? Šis klausimas aktualus ne vien Kivalinos gyventojams. Statistika skelbia, kad panašiomis sąlygomis gyvena 31 eskimų gyvenvietė Aliaskoje: klimato kaita kelia tiesioginę grėsmę jų išlikimui. Kas dėl to kaltas?

Kaltinti, be abejo, galima naftos pramonę, kurios veikla prisideda prie šiltnamio efekto kūrimo, bet ir yra bene pagrindinis Aliaskos valstijos biudžeto šaltinis. Atsakomybės už akivaizdų poveikį neprisiimama, o realios pagalbos iš valstybės ar valstijos institucijų vargiai sulaukiama, tad visa krenta ant vietinių gyventojų pečių. Laiko klausimas, ar pavyks jiems tą problemą išspręsti.


Kas? filmo "Kivalina" seansas.

Kur? Kino centro "Romuva" laikinoje kino salėje (Kęstučio g. 62).

Kada? Spalio 20 d. 18 val.


Šiame straipsnyje: kinasfilmasKivalinaRomuva

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių