Apie Kauno sūnų, tikėjusį, kad auga Paryžiuje

– Kaip į jūsų gyvenimą atėjo menas? Kada pajutote, kad mada – būtent tai, su kuo norite sieti gyvenimą ir karjerą?

– Kauno dailės gimnazija nebuvo pirmoji mano meno patirtis, anksčiau baigiau Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklą. Nepamenu, kada konkrečiai į mano gyvenimą atėjo menas, – nuo vaikystės jis visą laiką tiesiog buvo. Užtat labai puikiai atsimenu, kada supratau, kad noriu būti mados pasaulyje. Jau dvylikos metų žiūrėdavau laidas apie madą, įvairius mados kanalus, prašydavau tėvų nupirkti man žurnalų. Nuo to laiko nuosekliai ėjau ta linkme: gimnazijoje pasirinkau tekstilės sritį, dabar studijuoju vyrų mados dizainą ir technologijas Londono mados kolegijoje (London College of Fashion). Įdomu tai, kad Londone pirmą kartą apsilankiau dvylikos ir nuo to laiko tvirtai žinojau, kad mokysiuos būtent čia. Atsimenu, stoviu Trafalgaro aikštėje, žiūriu į Big Beną ir sakau: "Aš čia studijuosiu meną."

– Praėjusių metų "Mados infekcijoje" pristatėte savo kolekciją "Modernus dendis". Ar įvyko pokyčių jūsų kūrybos stilistikoje, gal atsirado naujų įkvėpimo šaltinių?

– "Modernų dendį" pristačiau gruodžio septintąją, nuo to laiko daug kas pasikeitė. Ypač svarbus pokytis – technikos patobulėjimas. Ir inspiracijų pradėjau ieškoti kitur, tam turėjo įtakos pasikeitusi aplinka. Kūryboje atsirado labai daug spalvų, jos atėjo iš Londono architektūros, kultūros, metro gyvenimo. Daug įkvėpimo gaunu studijuodamas Versalio gyvenimą, žavi prabangūs, posh stiliaus drabužiai. Audinių, spalvų, dekoracijų gausa man buvo nauja.

– Nors gyvename globalizacijos veikiamame pasaulyje, madoje ryškūs etniniai motyvai, o matant tokius kūrėjus kaip Goša Rubčinskis, įsitikini, kokia svarbi kūrybai aplinka. Kaip manote, kiek įtakos dizainerio kūrybai turi kultūrinis, istorinis šalies paveldas? Ar pats būtumėte kitoks kūrėjas, jei būtumėte augęs, pavyzdžiui, Romoje ar Paryžiuje?

– Su Goša, beje, susipažinau Londone. Esu apie jį gana griežtos nuomonės. Manau, vienas pagrindinių mados tikslų yra spręsti problemas – globalias, rasės, orientacijos, klasės. Goša tai sprendžia labai negražiai, panaudodamas be galo daug simbolių, svarbių Lietuvos ir kitų valstybių istorijai. Tai yra pateikiama kaip prekės ženklas, viskas skiriama Vakarų kultūrai, kuri net nesupranta viso to reikšmės. O kalbant apie mane, iš tikrųjų, augdamas Kaune ir įsivaizdavau, kad augu Paryžiuje ar Romoje (juokiasi). Mane nuo vaikystės supo menininkai. Kalbant apie Kauno aplinką, norėjau daryti priešingai, negu daro kiti, o menas ir mada tapo savotišku pabėgimo kambariu, kurį susikūriau pats.

Aš žmogus be kategorijų, todėl noriu, kad ir kitiems jos negaliotų. Kad visi atsilaisvintų savo socialinius, psichologinius korsetus ir pradėtų gyvent taip, kaip nori.

– Studijuojate Londone. Jaunuolių, kurie trokšta tapti naujaisiais mados korifėjais, – dešimtys tūkstančių. Ar mokydamasis, ieškodamas vietos atlikti praktiką jaučiate didelę konkurenciją?

– Vos pradėjęs mokytis konkurencijos nejaučiau. Bet prasidėjus praktikos paieškoms, bandymams patekti į tam tikras vietas, renginius, konkurencijos atsiranda. Aš pats dėmesį kreipiu į visai kitus dalykus. Manęs net dėstytojai klausia, iš kur turiu tiek kantrybės rankomis siuvinėti savo drabužius, kai karoliukų yra dešimtys tūkstančių. Tam ne visi ryžtasi, turbūt dėl to konkurencijos nejaučiu, o konkuruoju labiau pats su savimi. Žinoma, artėja praktika, žinau, varžymosi tikrai bus, nes renkuosi gana didelius mados namus, į kuriuos plauks žmonės iš viso pasaulio.

– O ar nemanote, kad mados dizainas tapo itin populiaria profesija, kurią daugelis pasirenka labiau dėl prestižo, o ne iš pašaukimo?

– Po pirmų metų universitete, net greičiau, tokie ir atkrenta. Į mano kursą įstojo 120 žmonių, liko 60. Tenka pripažinti: krūvis nežmoniškas. Turi užsibrėžti tikslą ir eiti link jo, neleisti niekam tavęs išblaškyti, psichologiškai būti labai stiprus. Tačiau nemanau, kad mados dizainas laikomas prestižine specialybė, tokios išlieka teisė, bankininkystė, medicina. Gal dažniau tikimasi, kad mada – labai lengva profesinė sritis. Tačiau taip anaiptol nėra. Žmonės galvoja, kad pasiūs švarkelį ar palaidinę, prisiųs logotipą, bet ar tai turi išliekamąją vertę? Mados dizainerių tikslas ir yra sukurti kažką, kas turėtų išliekamąją vertę. Dėl ko žmonės kuria? Aš siekiu sukurti kažką naujo, noriu parodyti žmonėms kitokius dalykus.

– Jūsų, rankomis kruopščiai siuvinėjančio drabužius, nepiktina tie svajojantieji štampuoti ir masiškai pardavinėti džemperius?

– Tokiais atvejais mėgstu posakį: "Pakviesčiau tamstą į proto mūšį, bet matau, tamsta be ginklo." Yra du skirtingi dalykai: palaidinės, greitoji mada, kur viskas daroma dėl verslo, ir tai, ką darau aš. Kuriu ne vien tam, kad žmonės masiškai pirktų, bet ir dėl to, kad žiūrėtų ir gėrėtųsi. Matyt, tikslai kitokie, dėl to ir nepiktina.

– Kaip skiriasi požiūris į aprangą, stilių Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje? Neretai tenka išgirsti, kad ten nieko neglumina net ir ekstravagantiškiausi apdarai, vyrauja didesnė saviraiškos laisvė, o štai pas mus dažnai tenka pamatyti surauktų antakių apsirengus kiek kitoniškiau. Ar tai – tiesa?

– Tai absoliuti tiesa. Neturėtume kaltinti žmonių, tai yra istorinės pasekmės. Pastaruoju metu teko pažvelgti į Lietuvos, ypač Kauno, praeitį, ir aišku, kodėl nepriimtini išsišokimai. Tačiau pokyčių vyksta. Anksčiau eidavau Laisvės alėja ir jausdavau tiktai priešpriešą, dabar girdžiu vis daugiau komplimentų. Ir džiaugiuosi ne vien dėl to, kad kažkas pagiria mano sukurtus drabužius, bet ir todėl, kad keičiasi mąstymas, žmonės išmoko džiaugtis. Pamenu, kai buvau vienas iš tinklaraščio "Cool kids of Kaunas" bendraautorių, dėl jo veiklos sulaukdavome labai daug neigiamų emocijų, nors iš tikrųjų nušvietėme miestą iš gerosios pusės, rodėme, kad Kaune ne vien marozai, siekėme, kad patys kauniečiai sužinotų apie naujas vietas, jas aplankytų. Manau, iš dalies tos neigiamos reakcijos atsiranda iš pavydo, tačiau tokiu atveju siūlyčiau susimąstyti, kas pačiam neleidžia būti sėkmingam? Nebent trukdo tingulys, nenoras, barjerai, gyvenimas užsidarius mažoje dėžutėje.

– Kokie mados kūrėjai labiausiai įkvepia, kurių kūryba jums artimiausia?

– Gali nuskambėti banaliai, bet iš tikrųjų mane įkvepia didieji kūrėjai, kurie sukūrė identitetus, gyvuojančius iki šių dienų. Mane žavi tokios asmenybės kaip Gianni Versace, Johnas Galliano. Tiesiog gražu žiūrėti, ką dabar išdarinėja mados namai "Maison Margiela" ir demonstruoja požiūrį, kad mada taip pat yra menas. Aišku, nė negalvoju, kad vieną dieną pats toks būsiu, o tyliai sėdžiu ir darau tai, ką man reikia daryti. Prieinu kažkokį etapą, sukuriu kokį naują produktą ar kolekciją – tada galiu pasidžiaugti, kad štai, smagu, nuveikiau kažką. Su amžiumi mažiau rėki, daugiau darai. Visiems to linkiu.

– O jums pačiam svarbi ne tik drabužių estetika?

– Absoliučiai. Jau ir dabar kuriu aksesuarus, rankines, noriu kurti batus. Kai manęs klausia, kaip įsivaizduoju save po dešimties metų, atsakau, kad neužsisėdėsiu tik mados pasaulyje. Gal restoraną atidarysiu, gal lėktuvą sukursiu, tiesiog noriu savo suvokimą apie grožį skleisti vis į kitas sritis.

– Atrodo, anksčiau mados tikslas buvo tradicinio supratimo apie grožį puoselėjimas, o šiandien jis tarsi ir krypsta link pretty ugly bangos. Ar madai tinka posakis apie meną: "Art is not supposed to be beautiful, it’s supposed to make you feel something" ("Menas neturėtų būti gražus, jis turėtų padėti jausti ypatingai" – iš anglų k.)?

– Iš tiesų, labai svarbų vaidmenį čia atlieka netikėtumo faktorius. Aš asmeniškai jį noriu pasiekti per gerus dalykus, bet juos visi supranta skirtingai. Dabar populiaru susidomėjimo siekti per bjaurumą, tai, pavyzdžiui, šiuo metu vyksta "Balenciagoje" – aukštakulniai kroksai ir panašūs dalykai. Galbūt tai savotiškas žaidimas, bandymai parodyti, kiek veiksmingas marketingas ir kaip stipriai minia kontroliuojama, kai tai tampa absoliučiu absurdu. Galbūt žmogus sakytų: "O dieve, kaip baisu!", o uždedi ženkliuką "Balenciaga", ir visi to produkto nori. Mada turi atspindėti realybę ir galbūt anksčiau ji buvo gražesnė.

– Esate kalbėjęs apie nykstančias ribas tarp vyriškos ir moteriškos mados, androgeniškumą, unisex stiliaus aprangą. Kodėl tai – džiugus ir reikalingas reiškinys?

– Manau puiku, jei žmogus dėvi drabužį dėl to, kad jis jam patinka, o ne dėl to, kad šis vyriškas ar moteriškas. Pats niekada nejutau šios ribos. Ribos nyksta visame pasaulyje, tokios parduotuvės kaip "Selfridges" jau įrengia skyrius, kuriuose produktai nėra skirti kuriai nors konkrečiai lyčiai. Ir pats esu daręs tokių, galima sakyti, socialinių eksperimentų, kai apsipirkdamas su draugais kokiam vyrukui atnešu paltą iš moterų skyriaus, jis matuojasi, sako, kad tinka, o aš tik tada pasakau: "Čia, žinok, iš moterų skyriaus." Man keista, kai žmonės pasiduoda kažkokiam stereotipui, užsideda kaukes manydami: "Aš darysiu, kaip priimta, nors nebūsiu laimingas." Gal dėl to ir pykstam ant tų, kurie išdrįsta būti kitokie ir laimingi, nebijo gyventi savo gyvenimą? Kartais norisi visuomenę papurtyti: "Kas jums negerai? Būkite laimingi! Koks skirtumas, ką žmogus gatvėje pagalvos?" Manau, jei žmogus pernelyg daug komentuoja kitų gyvenimą, vadinasi, yra nepatenkintas savuoju. Juk tie, kurie gyvena savo gyvenimą, kažką daro, kuria, stato, yra užsiėmę ir neturi laiko kitų aptarinėti, jiems tai ir neįdomu.

– Šiuo metu sparčiai populiarėja vadinamoji tvari mada, kritikuojamas besaikis vartojimas, ugdomas ekologinis sąmoningumas. Ar jums pačiam tai – artimos idėjos?

– Tai labai aktualu. Buvau priverstas į tai įsigilinti, nes turėjau šia tema rašyti darbus. Štai drabužiai pagaminti iš medvilnės, o kiek išnaudojama žmonių, kokiomis sąlygomis jie dirba, kad užaugintų pluoštą, perdirbtų į siūlus? Naudinga būtų pamąstyti, jei "Zaroje" per išpardavimą gali nusipirkti marškinius už dešimt eurų, o parduotuvė vis vien iš to uždirba, kokia tuomet jų savikaina? Aišku, kartais ekologinės idėjos pereina ir į kraštutinumus, pavyzdžiui, dabar vyksta aršūs debatai dėl kailio, žmonės nusistatę prieš natūralų. Neslėpsiu, pats mėgstu tikrą kailį. Kažkada galvojau, jog niekada jo nedėvėsiu. Nuvažiavau į kailinių žvėrelių fermas, norėdamas įsitikinti, ar tiesa, kad gyvūnams gyviems lupamas kailis. Nieko panašaus nepamačiau. Juk ir netikras kailis pagamintas iš plastiko, naftos, jo negali perdirbti, pūkeliai skraido, patenka į vandenį, žuvys minta, paskui mes žuvimi. Tai nėra tvarus produktas, jo negali perdirbti, perdažyti, kaip tikro kailio. Su oda lygiai tas pats.

– Esate jaunosios kartos dizaineris. Šiandien prekės ženklo kūrimas neabejotinai skiriasi nuo procesų, vykdavusių prieš dešimtmetį. Dabar labai daug lemia tokie veiksniai, kaip rinkodara socialinėse medijose. Kaip, jūsų nuomone, madą kaip meno rūšį veikia sistema: jeigu tavęs nėra internete, tavęs nėra apskritai?

– Negaliu kategoriškai sakyti, blogai tai ar gerai. Čia yra ir pataikavimo masėms, bet jei nepataikausi, niekas tavęs nežinos. Tai savotiška moralinė dilema. Kitas dalykas, žiūrint koks menas buvo anksčiau ir dabar, geriausias pavyzdys būtų Beyonce ir Jay-Z klipas, filmuotas Luvre. Jie tiesiog savo stilių prilygino tokiems grandams kaip Leonardo da Vinci ir kiti. Taip išnyksta riba tarp klasikos ir naujovių. Esu absoliučiai prieš tokius dalykus.

– Pakalbėkime apie jūsų darbą. Su kokiais audiniais, dekoro elementais jums maloniausia ir smagiausia dirbti?

– Mano naudojami audiniai labai įvairūs. Pirmosios ir antrosios kolekcijos pagrindas buvo neopreninis tinklas, su kuriuo žaidžiau kaip įmanoma – siuvinėjau, dažiau. Visus audinius dekoruoju karoliukais. Siuvinėjimas, audinių dažymas užima svarbią vietą. Man patinka natūralūs audiniai: tikra oda, natūralus kailis, šilkas, o ne poliesteris. Stengiuosi į tai investuoti ir manau, tai skleidžia tikrumo žinutę. Siuvinėju tik stikliniais karoliukais, tad darbas tikrai sunkus. Man patinka, kai paimi į rankas drabužį ir jauti kokybę, svorį, nes tai yra stiklas, oda, o ne plastikas. Žinoma, į naujas technologijas taip pat reikia kreipti dėmesį, jei nori išlikti aktualus.

– Mada nėra vien drabužiai – ji dažnai yra ir būdas išsakyti poziciją apie tam tikrą problemą, politines, socialines aktualijas. Kokią žinutę apie pasaulyje vykstančius dalykus šiuo metu pats labiausiai norėtumėte perduoti kurdamas?

– Aš žmogus be kategorijų, todėl noriu, kad ir kitiems jos negaliotų. Kad visi atsilaisvintų savo socialinius, psichologinius korsetus ir pradėtų gyventi taip, kaip nori. Ir kad mažiau kategorizuotų viską, tiek gyvenime, tiek drabužių, stiliaus, maisto, interjero sferoje. Patiems lengviau, aplinkai lengviau – visi laimingi! Aišku vertybes irgi labai svarbu išsaugoti. Juk be jų žmogus – kaip be stuburo.