Apie meną, kuris gydo ir sielą, ir kūną | kl.lt

Apie meną, kuris gydo ir sielą, ir kūną

Naudodamas linksmybių ar žaidimų metodus gali plėsti ir savo galimybių ribas, vystytis. Tuo tvirtai tiki šiuolaikinio cirko kūrėjos iš Estijos Grete Gross ir Lizeth Wolk.

"Big Wolf Company" atlikėjos svečiavosi Kaune vykusiame profesionalaus šiuolaikinio cirko festivalyje "Cirkuliacija". Socialinio cirko dirbtuves Vilijampolės socialinės globos namuose surengusios G.Gross (G.G.) ir L.Wolk (L.W.) kartu su savanoriais ir menininkais bei keliomis dešimtimis globos namų gyventojų mokėsi, kaip pasitelkiant cirko meną, galima vystyti bendravimo, motorikos bei kognityvinius įgūdžius.

– Kaip ir kam kilo idėja surengti cirko dirbtuves socialinės globos namuose?

L.W.: Festivalio organizatoriai mūsų paprašė surengti tokias dirbtuves. Anksčiau mes esame šiek tiek dirbę socialiniame cirke su probleminėmis šeimomis, kurios turėdavo finansinių sunkumų arba tėvų elgesys su vaikais buvo netinkamas, tačiau nesame darę nieko panašaus su negalią turinčiais žmonėmis.

– Ar buvo baisu?

G.G.: Taip.

L.W.: Mums sakė, kad šie žmonės turi negalią, bet nežinojome, kokią: ar tai psichikos sutrikimai, ar fizinė negalia, kokių fizinių ir psichinių negalių kombinacijų būna. Taigi,  čia atvykome nežinodamos, kas mūsų laukia.

– O jei reikėtų dar kartą tai padaryti, ar būtų tai pat baisu, ar mažiau?

L.W.: Mažiau, nes jau pamatėme, kaip viskas vyksta. Bijojau dėl pirmos neįgaliųjų vežimėlių grupės, maniau, kad bus labai sunku, tačiau nustebau, nes su jais dirbti buvo iš tiesų nuostabu. Kuo vyresni jie tampa, tuo daugiau juda, labiau jaudinasi atlikdami kažkokią veiklą, taigi, sunku išlaikyti jų dėmesį.

G.G.: Iš pradžių galvojome, kad viskas bus tik ant mūsų vienų pečių, tačiau vėliau supratome, kad taip nėra. Atėjo žmonių, taip pat neturėjusių tokios patirties, ir aš jaučiausi, kad mes esame lygiaverčiai. Jie siūlė mums savo idėjas, mes improvizavome ir bandėme skirtingus būdus, ir taip matėme, kas veikia, o kas ne. Manau, kad tai buvo puiki galimybė ir prasminga patirtis kiekvienam dalyviui – atrasti artumą ir netikėtumą dirbant su šiais vaikais, matyti, kaip užsimezga abipusis ryšys.

– Regis, dirbtuvės buvo naudingos ne tik šių namų gyventojams, bet ir savanoriams. Galbūt tai padėjo peržengti ribą ir pamatyti šiuos žmones taip, kaip nėra įprasta matyti ar įsivaizduoti?

G.G.: Buvau labai laiminga matydama, kaip tarp savanorių ir vaikų mezgasi ryšys, atradimo džiaugsmas. Kadangi dauguma dalyvių buvo įvairūs scenos atlikėjai, manau, kad suprasti skirtingų žmonių reakcijas ir elgesį jiems naudinga ir profesine prasme.

L.W.: Spėju, kad mes buvome visiškai kitokie nei tie savanoriai, kurie galimai studijuoja ar mokosi, kaip dirbti su negalią turinčiais žmonėmis. Mes atėjome lyg balti lapai, nusiteikę dirbti tik su tuo, ką turime, daryti pratimus neįprastu būdu, naudojant cirko metodus ar akrobatiką, ir, manau, labai gerai, kad jie turėjo galimybę išmėginti kitokį būdą. Manau, savanoriams buvo naudinga suprasti, jog tam, kad galėtum jiems padėti, neprivalai visą laiką naudoti tų pačių pratimų treniruočių, kad gali pasinaudoti bet kuriuo objektu – skarele, kamuoliuku.

– Šiuolaikinis cirkas dažniausiai skleidžia kokią nors idėją. Ar šios dirbtuvės buvo labiau kaip idėja, ar kaip cirkas? Kiek apskritai čia gali būti cirko?

L.W.: Norėjome, kad būtų labiau cirkas.

G.G.: Tai gana sudėtinga, bet pagrindas visgi yra cirkas. Metodai, kuriuos naudojome, yra iš cirko pradedančiųjų lygmens. Mes ir pačios pradėjome mokytis cirko nuo šių pratimų. Dėl kai kurių užduočių konsultavomės su draugais ir treneriais, kurie turi daugiau patirties, tačiau niekas tiksliai negalėjo pasakyti, kurie žaidimai ar pratimai bus veiksmingi.

– Turbūt esate girdėję apie kompaniją "Raudonos nosys", kuri veikia įvairiose šalyse ir ketina tapti didžiausia daktarų klounų organizacija visame pasaulyje. Jų idėja yra skleisti džiaugsmą sergantiems vaikams, leisti jiems būti tiesiog vaikiškiems. Kompanija "Raudonos nosys" negydo, tačiau padeda sveikti. Ar šis jūsų darbas taip pat galėtų turėti terapinį efektą?

L.W.: Manau, mes labiau koncentruojamės į fizinių pratimų atlikimą ir koordinacijos lavinimą.

G.G.: Tai, ką mes darėme, truko tikrai trumpai. Tai galėtų būti traktuojama kaip kitaip atliekami pratimai nei darome tiksliai, kartu su fizioterapeutu. Išties, tai tie patys pasikartojantys judesiai – judini kūną taip, kaip yra būtina ar reikalinga, tik smagiai žaisdamas. Daug įdomiau, kai tą patį judesį atlieki dėdamas kamuoliuką į skirtingas vietas. Žongliravimas kamuoliukais yra naudingas smegenų veiklai. Atliekant šį veiksmą, veikia abu smegenų pusrutuliai – tai gali padėti vystytis, plėsti galimybes. Taigi, manau, tikrai gali veikti kaip terapija.

Baltijos šalys turi tą pačią problemą – žmonės bijo cirko. Jie mano, kad tai bus tradicinis cirkas ir nenori sužinoti, koks yra šiuolaikinis.

L.W.: Be to, manau, kad visa tai daryti jiems buvo linksma.

G.G.: Vienas pagrindinių socialinio cirko tikslų – naudodamas linksmybių ar žaidimų metodus, gali plėsti ir savo galimybių ribas, vystytis. Tai gali tave atitraukti nuo įprastinės eigos, kuri vyksta fiziologinio ir psichinio vystymosi metu.

– Ar jūsų spektaklis, kurį ruošėte festivaliui, taip pat yra susijęs su tam tikra socialine grupe ir ar jame iškyla koks nors socialinis klausimas?

G.G.: Kaip valdyti gyvenimą, kuris nėra įprastas? Spektaklis yra apie senėjimą ir kaip tą išgyvena cirko artistai. Jiems tenka daug keliauti su pasirodymais, ir mes parodome ypač daug praeityje keliavusias dvi cirko artistes. Kai tiek daug keliauji, kyla klausimų: ar esi sukūręs šeimą (nebent ji būtų cirko viduje), kaip išlaikyti normalų gyvenimo ritmą. O kai tampi tam per senas, bandai įsivaizduoti tolesnį gyvenimą ir suvoki, kokia yra tavo realybė cirke arba kokioje nors kitoje sferoje. Esi per senas įeiti į žmonių pasaulį, kaip į kokį žaidimą, juk niekada nesimokei gyventi normalaus gyvenimo ir nežinai, kaip elgtis.

L.W.: Fizinis pasirengimas yra svarbi cirko dalis. Kai esi 50-ies, daugiau nebegali naudotis savo kūnu, lygiai taip pat, jei būtum šokėjas ar bet kuris kitas, atliekantis fiziškai sunkų darbą. Tada gali tik prisiminti praeitį ir savo vidinius lūkesčius. Tos senos damos spektaklyje prisimena savo šlovės laikus, kaip visą laiką keliavo kartu, kaip iširo jų šeimos, kaip paseno, kaip viskas nuplaukė pasroviui.

G.G.: Spektaklis yra apie tai, kaip žmogus sprendžia situaciją, kai kūnas nebedirba, taip kaip tau norėtųsi. Tai yra komedijos žanras. Nors tema yra liūdna, tačiau tai pavirsta į komediją ir nuoširdų juoką. Mes papasakojame ar parodome, kaip galima pasijuokti iš savo senatvės, kol dar esi gyvas.

– Susidaro įspūdis, kad ir dirbtuvėse, ir spektaklyje jūs kalbate apie tikrai liūdnus dalykus, tačiau puiku, kad randate būdų pažvelgti į tai pozityviai, aptinkate džiaugsmo. Manau, galima matyti pozityvią pusę žvelgiant ir į šiuolaikinio cirko situaciją. Lietuvoje ši meno rūšis kol kas nėra labai populiari, mes turime tik aštuonis artistus. O kaip Estijoje?

L.W.: Estijoje taip pat. Gal mes turime daugiau artistų, bet dalis jų yra atvykę iš užsienio. Trys ar keturi cirko artistai užsieniečiai atvyko gyventi į Estiją, nes jie čia rado meilę, ar turi kitų priežasčių čia būti. Šiuo metu yra keli profesionalai, kurie baigė mokslus – tai mudvi su Grete, dar du artistai ir keli užsieniečiai. Taigi tai taip pat artima ir maža bendruomenė.

G.G.: Pagrindinis skirtumas tarp Lietuvos ir Estijos, yra tas, kad Estijoje yra Jaunimo cirko mokykla. Atrodo, penki jaunuoliai, būdami vaikai, mokėsi cirko technikos, triukų ir akrobatikos, o vėliau įkūrė pirmąją jaunimo cirko mokyklą, kaip pomėgių mokyklą, jie patys viską sukūrė. Nuo tada ratas išsiplėtė iki 4–5 šimtų vaikų, kurie lanko šią mokyklą jau mažiausiai metus, nes tai yra jų hobis. O dabar kuriasi vis daugiau ir daugiau cirko mokyklų, ir vyksta daugiau festivalių, atvežančių kitus artistus. Šią vasarą planuojami du cirko turai aplink Estiją, o tai yra gana sudėtinga.

L.W.: Baltijos šalys turi tą pačią problemą – žmonės bijo cirko. Jie mano, kad tai bus tradicinis cirkas ir nenori sužinoti, koks yra šiuolaikinis. Tai yra sudėtingiausia dalis – padaryti taip, kad žmonės suprastų, jog cirkas gali būti ir kažkas kita.

G.G.: Spektakliuose mes tikrai įmaišome tradicinio cirko. Taip tarsi jam nusilenkiame. Tačiau tai nėra būdas menkinti tradicijas, nes mes iš jų mokėmės būti tuo, kuo...

L.W.:... tapome.

G.G.: Taip! Visas kelias nuo tradicinio cirko pradžios iki dabar – tai nuostabus pasaulis, ir mes nenorime pasakyti, kad mes esame tik šiuolaikinis cirkas, kad mes visiškai skirtingi. Tai kelias, kuriuo mes užaugome, iš ko užaugome, tai yra mūsų istorija.

L.W.: Šiuolaikiškumo dalis yra susijusi su istorija, kurią naudojame. Kai kas priskiriama tradiciniam, kai kas pusiau tradiciniam, tačiau visiškai neatsisakiusiam savo tradiciškumo – tai yra mišinys ar kažkas panašaus.

G.G.: Bet mes nenorime pabrėžti, kad tai, ką darome, yra šiuolaikinis cirkas. Mes stengiamės pasakyti, kad tai yra tiesiog cirkas. Dažnai žmonės, kuriems patiko šis ar kuris nors kitas mūsų pasirodymas, ateina ir sako: “Tai nebuvo cirkas, nes buvo pasakojimo linija ir istorija turėjo pabaigą.“' Tada aš sakau, kad tai ir yra cirkas, tą jums ir reikia suprasti, kad tai nėra kažkas visiškai naujo, ir visa tai gali būti cirkas. Gal todėl taip sunku yra suprasti, nes cirkas yra įvairialypis.

L.W.: Manau, kad tai ir yra problema: žmonės truputį bijo. Bet aš manau, kad Estijos jaunimo cirkas tai atveria geriau nei Latvijoje ir Lietuvoje. Mes turime daugiau galimybių treniruotis.

G.G.: Vaikai ir jų šeimos taip pat gali būti cirko dalis. Tuomet yra didesnė bendruomenė.

L.W.: Bet aš manau, kad jūs rengiate geresnius festivalius. Taip, Latvijoje ir Lietuvoje vyksta geresni cirko festivaliai!



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių