Architektūros istorikė – apie optimizmą skleidžiantį Kauno modernizmą

Dėl Kaune sutelktos moderniosios architektūros vertės Lietuvoje nesiginčija niekas. Tačiau kaip jos unikalumu ir svarba globaliu kontekstu įtikinti pasaulį? Atsakymas, regis, rastas. Kauno modernizmas simbolizuoja optimizmą, kuriuo XX a. pradžioje tryško besikuriančios Europos valstybės.

Kaune galima aptikti daugiau kaip 6000 išlikusių tarpukario moderniosiošio laikotarpio statinių. Vis dėlto nemaža dalis pastatų, liudijančių miestui ir valstybei svarbius procesus, – apleisti, tinkamai nesutvarkyti, netgi avarinės būklės. "Kaunas 2022“ programos "Modernizmas ateičiai“ tikslas – pakeisti šią situaciją, sužadinti kauniečių atsakomybę supančiai aplinkai ir sugrąžinti Kauno modernizmą į europinį bei pasaulinį kontekstą.

Pokalbis su architektūros istorike Marija Drėmaite – apie Kaunui svarbių pastatų išsaugojimą, pasaulio atsivėrimą Laikinosios sostinės modernizmui bei istorijas, kurias gali papasakoti šie architektūros šedevrai.

– Kauno menininkų namuose pristatėte Vilniuje startuojančią jūsų, kartu su Vaidu Petruliu ir Giedre Jankevičiūte, kuruojamą kilnojamąją parodą "Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940 m.“, kuri vėliau aplankys ir įvairius Europos miestus. Kokių sunkumų iškilo generuojant idėją, kaip geriausia Europai pristatyti Kauno architektūrą?

– Pirmiausia griuvo visos iliuzijos, kad pastarasis dėmesys ir atsiradimas preliminariajame UNESCO Pasaulio paveldo sąraše Kauno tarpukario architektūrą pavertė žinoma pasaulyje. Kreipdamiesi į įvairius Europos muziejus dėl parodos eksponavimo neretai sulaukdavome atsakymo "Kaunas? Labai įdomu, bet kas tai yra? Niekad neteko girdėti.“ Tad mūsų laukia dar ilgi viešinimo darbai, o parodos auditorija tapo užsienio žiūrovas, kuris nieko nežino nei apie Kauno modernizmą, nei apie Lietuvą, tačiau šiek tiek domisi XX a. kultūra bei architektūra.

Iš pradžių atrodė, kad bus nesunku pristatyti Kauno tarpukario architektūrą Europai, tačiau pradėjus planų įgyvendinimą išaiškėjo, jog tarpukario palikimas ir Kauno fenomenas europiniame kontekste neapmąstytas. Kuo jis išskirtinis tarptautiniu mastu? Ši architektūra nėra radikali, o labiau nuosaiki, solidi. Jai būdingas reprezentatyvumas, randame mažokai naujų funkcijų pastatų – jų tik užuominos. Statiniai be galo gražūs, vientisi, tačiau kuo Kauno architektūra galėtų būti įdomi eiliniam užsienio žiūrovui? Ką universalaus ji gali papasakoti? Tad supratome, kad privalome atskleisti Laikinosios sostinės modernizmo išskirtinumą ir svarbą išryškinant Kauną tarptautiniame kontekste kaip dar neatpažintą bendro Europos paveldo miestą.

Taip parodos pavadinime atsirado žodis "optimizmas“. Kodėl? Todėl, kad ši architektūra pirmiausia atspindi nuotaiką, orientaciją į šviesią ateitį, valstybės sostinės (o metaforiškai ir pačios valstybės) statybas, visapusę modernizaciją. Architektūros stilių istorijos Europai nebeįdomios, tačiau tapatinti Kauno modernizmą su optimizmo idėja puikiai tinka, kadangi ji yra būdinga visoms Senojo žemyno valstybėms, kurios po 1918 m. atsirado pasaulio žemėlapyje. Visoms joms kilo praktiškai identiškos problemos – reikėjo statyti naujas sostines arba modernizuoti senas, kai kurie miestai tiktai tuo metu įgavo sostinės vardą. Šioms valstybėms buvo reikalinga radikali transformacija, tautinių stilių sukūrimas ir nacionalinio identiteto išgryninimas, kadangi visos jos vadavosi iš imperinių patirčių ir jų paveldo. Tikriausiai tarpukario debatai palikti ar nugriauti Kauno Soborą ir yra vienas iš pavyzdžių, iliustruojančių tą būseną. Taigi mes į Kauno modernizmą pažiūrėjome labiau istoriniame kontekste kaip į politinį, kultūrinį, architektūrinį, urbanistinį fenomeną, kuris paliko ryškų pėdsaką ne tik Lietuvos XX a. kultūroje.

Kauno modernizmas pasauliui demonstruoja migruojančias tarpukario modernizmo idėjas ir formas, o per jas įrašo Lietuvą į bendrą modernios Europos paveldo kontekstą. Ir daro tai būtent per optimizmą – tą nuotaiką, su kuria gyveno ir kūrė didelė dalis tarpukario Europos. Parodos architektai Ieva Cicėnaitė ir Matas Šiupšinskas bei dizaineris Linas Gliaudelis atspirties tašku pasirinko Iljinų namo (archit. Arnas Funkas, 1933) apskritą langą, pagal kurį sukūrė parodos logotipą ir instaliaciją.

Jeigu patys vietiniai gyventojai vertins savo paveldą ir juo didžiuosis, ilgainiui bus garantuota ir tarptautinė sėkmė.

– Kokie svarbiausi fenomenalūs Kauno pastatai pristatomi parodoje? Kuo jie ypatingi?

– Atrinkome penkis objektus, kurie, kuratorių nuomone, geriausiai atspindi valstybės statybą ir nacionalinio stiliaus kūrimą: Nacionalinis muziejus (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus), Kauno įgulos karininkų ramovė, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, Kristaus Prisikėlimo bazilika ir Centrinis paštas. Parodoje eksponuojamas ir šeštasis simbolinis statinys, kuris liko nepastatytas – tai 1938 m. skelbto Valstybės rūmų architektūrinio konkurso medžiaga (buvo sulaukta net 51 pasiūlymo iš viso pasaulio). Šie pastatai ypatingai susiję su nacionaliniu identiteto konstravimu, nes tai buvo svarbu to meto tautinėms valstybėms. Kiekvienas jų simbolizuoja vis kitokį nacionalinį modernybės aspektą. Nacionalinis muziejus tapo svarbiausiu tapatybę formuojančiu pastatu, naujai valstybei reikėjo ir paminklo nepriklausomybei – tam puikiai pasitarnavo Kristaus prisikėlimo bazilika. Besikuriančiai valstybei itin svarbi buvo ir karinė galia – tą simbolizavo Karininkų ramovė. Prekybos, pramonės ir amatų rūmai demonstravo ekonominę galią, o Kauno centrinis paštas – naujas komunikacijos pasauliui formas.

Kitoje parodos dalyje atskleidžiame radikalią miesto transformaciją – tarpukario Kaune įvyko tikras statybų sprogimas, per mažiau nei dvidešimt metų iškilo 12 tūkst. pastatų. Šioje vietoje įdomiai išryškėja Kauną paženklinęs laikinumo aspektas – ilgą laiką valstybė čia delsė statyti naujus valstybinius pastatus, o įsikurdavo senuosiuose cariniuose. Juk buvo tikėtasi netrukus grįžti į Vilnių ir ten jau užsiimti rimtomis statybomis. Tačiau žmonių vis daugėjo, reikėjo kažkur gyventi, dirbti, steigti įvairaus profilio įstaigas. Tad iniciatyva perėjo į paprastų gyventojų rankas – ir miestą, iš esmės, statė eiliniai žmonės. Tą itin gerai atspindi gyvenamųjų namų (kurių buvo pastatyta virš 7000) gausa ir įvairovė. Parodoje šią gausą perteikia daugybė archyvinių nuotraukų.

Eksponuojame ir Vaido Petrulio bei Gintaro Česonio foto esė "Galiniai fasadai“. 2017 m. sukurtame fotografijų cikle sugretinami tarpukario gyvenamųjų namų pagrindiniai, kitaip sakant, reprezentaciniai fasadai su galiniais. Įdomiausia, kad būtent galiniai fasadai atskleidžia daugiau gryno nedekoruoto modernizmo, kadangi jie – utilitarūs ir paprastesni. Ironiška, kad ten, kur nesirūpinta reprezentacija, buvo galima rasti daug daugiau modernizmo.

– Paroda, kaip minėjote, skirta užsienio gyventojui, kuris nieko nežino apie Kauno modernizmą. Tačiau, apskritai, pastaraisiais metais tarptautiniame kontekste pastebimas vis didėjantis susidomėjimas Kauno tarpukario architektūra: prieš metus įtakingasis dienraštis "The Guardian“ Kauną paskelbė vienu gražiausių art deco miestų, taip pat vis daugėja turistų, kurie čia atvyksta būtent apžiūrėti tarpukario statinių. Kaip manote, kas paskatino Europą po truputį atsiverti Kauno modernizmui?

– Šį kylantį susidomėjimą Kauno tarpukario modernizmu galima susieti su apskritai vis didėjančiu žavėjimusi pakraščių modernistine architektūra. Ilgą laiką, ypatingai praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, buvo domimasi tik centro modernizmu, kitaip sakant, didžiaisiais modernizmo grynuoliais, tokiais kaip Bauhaus mokyklos palikimas ar didžiųjų meistrų, kaip Le Corbusier ir Mies van der Rohe's architektūra. Tačiau XX ir XXI amžių sandūra pakoregavo šį domėjimąsi ir iš antro plano ištraukė periferinius modernistinius reiškinius. Keitėsi nuomonė, esą didžiųjų centrų modernizmas yra geras, o pakraščių – atsilikęs arba prastesnis. Architektūros gerbėjams ilgainiui tapo be galo įdomu pažinti viso pasaulio modernizmą, lyginti skirtingų šalių ir kontinentų statinius tarpusavyje. Kaunas šiuo atveju puikiai atspindi centrinės/rytų Europos naujai susikūrusių ar atsikūrusių valstybių modernizmą. Taip pat jis įdomus ir tuo, kad gali prisistatyti kaip išskirtinai tarpukario modernizmo miestas. Nepaisant ilgos ir turtingos Kauno istorinės praeities, jis savo modernų veidą įgavo tarpukariu, o beveik visas naujamiestis buvo perstatytas išskirtinai modernizmo dvasioje, tad tai irgi labai svarbus miesto bruožas. Būtent tai, kad Kaune galima išvysti ne pavienius pastatus, bet visumą, kelia didžiulį susidomėjimą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Edmundas Tulcevicius

Edmundas Tulcevicius portretas
Labai geras , įdomus straipsnis tiems , kas myli Kauną , bet noriu ir aš mesti akmenį į paveldosaugininkų daržą , kur jūs buvote kai buvo niokojamos buvusių prof. rūmų durys , kodėl niekas nieko nedarė kai buvo gadinamas ,,Metropolio,, fasadas ar statomas ,,stiklainis,, Laisvės alėjoje ?

Toks ir optimizmas

Toks ir optimizmas portretas
Kai su "paveldosaugininkų" palaiminimu lygus stogas pakeičiamas šlaitiniu, įrengiamos papildomos patalpos ir visa tai vadinama modernistinio tarpukario pastato "atnaujinimu"... Vadovaujantis tokiais paveldosaugos kriterijais su laiku neliks nė vieno tos epochos tikrai autentiško pastato, o didžiuotis Kaunas galės nebent stiklinėmis dėžėmis "padabinta" Nemuno" krantine...

fantastas

fantastas portretas
Optimizmas priverčia suktis pasaulį. Aš kartu su optimizmu grąžinčiau į kauną ir šviesias spalvas. Buvo prieš metus-kitus kažkas pametėjęs idėją - grąžinti visiems paveldiniams pastatams jų pirmapradę spalvą. Murziną pilką nuplauti iki teisingos, optimistinės pilkos. Tai, kas buvo balta - tegu ir vėl būna balta, o ne pilka. Tada būtų optimizmas nuo pamatų iki palėpių
VISI KOMENTARAI 10
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių