Choras, nepasidavęs pigių blizgučių gundymams

Žymiausias Kauno choras – kultūros centro "Tautos namai" kolektyvas "Kamertonas" – švenčia 20-metį. Pusę šio laiko chorui vadovauja Kęstutis Jakeliūnas. Pokalbis su juo pagrindinio jubiliejinio koncerto išvakarėse – ne tik apie darbą su choru, bet ir chorinio meno atmosferą Lietuvoje.

Kaune neseniai vyko aukštųjų mokyklų mišrių chorų konkursas "Juventus", kiti festivaliai, konkursai. Atrodytų, chorinis gyvenimas mieste dar alsuoja, kartais pabandydamas atkreipti dėmesį žymiais laimėjimais, tačiau ar tikrai tai kelia džiugesį? Nors džiaugsmo chorų gyvenime taip pat pasitaiko. Ir ne tik parsivežus kruopščiu darbu pasiektus trofėjus, bet ir apžvelgiant ilgesnio etapo pasiekimus, suskaičiuojant kokybės laiptelius pažymint kolektyvo gyvavimo sukaktis. Viena jų – "Kamertono" jubiliejus.

Prieš du tris dešimtmečius Lietuvos chorinis gyvenimas buvo gana aktyvus, chorai nuo senų laikų gyvavo mokyklose ir gamyklose, atsirado nemažai naujų kolektyvų, kurie būrėsi gabių ir aktyvių aukštuosius mokslus baigusių jaunųjų choro dirigentų iniciatyva. Tuo laiku, 1995 m., savo veiklą pradėjo ir "Kamertonas". Pirmasis jo vadovas – Romaldas Misiukevičius, po metų jį pakeitė Algirdas Viesulas, o nuo 2003 m. "Kamertonui" vadovauja Kęstutis Jakeliūnas.

"Dar mokantis trečiame Muzikos akademijos kurse man buvo pasiūlyta perimti vadovavimą chorui, – prisimena K.Jakeliūnas. – Tuo metu mano asmeninio gyvenimo keliai krypo į Kauną, todėl ilgai svarstyti nereikėjo. Pasirinkimą stiprino ir planuojamos Kaune magistro studijos pas prof. Petrą Bingelį. Tad 2003 m. pabaigoje įvyko mano pirmoji repeticija su šiuo choru, o po dviejų mėnesių jau surengiau pirmąjį koncertą Ežerėlyje, savo uošvijoje."

– Savo veiklą pradėjote tarsi ant kito statytojo pamatų. Kokį tuo metu radote chorą?

– Radau labai neblogą kolektyvą su labai stipriu branduoliu. Aišku, dalis žmonių atkrito, galbūt netiko mano kryptis, veidas, gal šiaip nebenorėjo dainuoti. Rotacija neišvengiama, žmonės keičiasi: vieni išeina, kiti ateina. Bet branduolys lieka. Buvo gana geras choro meistriškumo lygis. Ankstesnio vadovo A.Viesulo programose dominavo gera klasikinė muzika, todėl man buvo labai paprasta diegti savo programą.

– Šiandien choras dainuoja gana sunkų repertuarą. Kas lemia tokio sudėtingo kelio pasirinkimą?

– Man yra tekę dainuoti geriausiuose Lietuvos choruose ("Aukuras", "Brevis", "Vilnius", "Jauna muzika"), kuriuose teko susidurti su įvairių epochų kompozitorių kūriniais. Dainavimas paklūstant žymiųjų Lietuvos chorvedžių mostams teikdavo ne tik patirties, bet ir žinių, kaip reikėtų interpretuoti renesanso ar baroko, klasikos ar šiuolaikinius kūrinius. Jas skubėdavau pritaikyti dirbdanas su "Kamertonu". Tai buvo vertinga patirtis.

– Iš tiesų už choro meninį lygį atsakingas vadovas. Dabartinio "Kamertono" programos išsiskiria sudėtingomis partitūromis. Ar nepavargsta choristai nuo tokios akademinės muzikos?

– Programos iš tikrųjų sudėtingos. Galbūt tai lemia mano atkaklumas, siekis eiti į priekį pačiam, tobulėti. Kartu tobulėja, kyla ir choro dainavimas. Galbūt choristams ne visada patinka, bet tai yra siekiamybė. Kai psaulio olimpiadai ėmėmės ruošti ypač sudėtingą Francio Poulenco kūrinį, choristai kalbėjo, kad jei jį padainuos, tai galės padainuoti viską. Tokiam kūriniui parengti reikia daug laiko. Ir kilimas tobulumo laipteliais vyksta pamažu. Kartais reikėtų stabtelėti ir, nuleidus kartelę, leisti pailsėti kolektyvui nuo tos sudėtingos muzikos. Tačiau klausytojai iš mūsų laukia kokybiško atlikimo, nors pasitaiko visko. O juk mūsų choras – ne profesionalus, yra dainininkų, kurie net ir natų laisvai neskaito.

– Kiekviename chore vyksta didesnė ar mažesnė choristų kaita. Kokia ji "Kamertone"?

– Mūsų choras nedidelis, tad ir kaita nėra ryški. Visada ieškome gerų dainininkų, susitinkame prie puodelio kavos, kalbiname. Visi chorvedžiai tą daro. Būna daug norinčiųjų ateiti į chorą dainuoti, bet ne visi supranta, kur jie ateina.

– Dažnai pabrėžiama, kad seniau choro kultūrai vystytis aplinkybės buvo palankesnės, o dabar chorams išgyventi sudėtinga. Tikrąjį akademinį, klasikinį dainavimą užgožia popkultūros blizgučiai, televizijos kanalais klausytojus skandina pseudochorinė kultūra. Gal vis tiktai galima įžvelgti ir teigiamų poslinkių?

– Manau, kad tas sąstingis tebesitęsia. Kyla klausimas, kodėl nėra vyrų balsų chorų? O iš kur jų bus, jei jie turi išmaitinti šeimas. Mūsų chorai gyvuoja labai sunkiai, chorinis menas nebereikalingas, nes žmones užvaldo chorų karai. Tačiau tai – ne menas, o totalus absurdas, kai realiai vos keli žmonės dainuoja, skambant fonogramai. Rezultatus jaučiame ir mes, kai kviečia koncertuoti ir klausia: o ar jūs scenoje šoksite? Kai pasakome, kad nešoksime, sako: jei ne – tai nereikia. Tačiau būtent klasikinė muzika, kurią mes pristatome, ir turėtų išlikti. Nors pasaulyje ji yra aukštai vertinama, pas mus jau niekam ji nebeįdomi. Ir tai yra graudu. Be to, sukuriama klaidinanti prielaida, kad su chorais viskas puiku – juk tokie projektai vyksta! Tačiau tai apgaulinga išvada. Choras turi dainuoti gyvai.

– Tikrąją chorinę kultūrą jautėte pasaulinėje chorų olimpiadoje Rygoje šią vasarą, iš kurios kartu su kitais Lietuvos chorais parsivežėte aukso medalius. Kokių minčių sukelia šis laimėjimas atslūgus euforijai iš laiko perspektyvos?

– Tai buvo įspūdingas laikas, kurį sunku išreikšti žodžiais. Kai kurie prisiminimai ir kelia nerimą. Juk kai grįžta sportininkai su olimpiniais laimėjimais, dėmesys jiems būna didžiulis, o mūsų, chorų, atveju, jei nebūtų pasirodęs straipsnis "Kauno dienoje", tikriausiai niekas nė nebūtų sureagavęs.

– Chorų olimpiadoje buvo susirinkęs pasaulio chorų elitas. Tai chorai, kurie žavi savo dainavimu, verčia stebėtis ir siekti tobulumo, orientuojantis į juos. Kokie "Kamertono" choro ir jo vadovo siekiai?

– Kiekvienas choras, tiksliau, jo vadovas, numato choro vystymosi kelią. Matome jį ir mes. Ir tai nėra kelias lyguma. Chorų pasaulyje yra daug kalnų, į kuriuos norisi užkopti. Tai keletas pačių rimčiausių chorų konkursų Europoje – Arece, Goricijoje (Italija), Tolosoje (Ispanija), Varnoje (Bulgarija), Maribore (Slovėnija), kuriuose norėtųsi dalyvauti su savo mėgėjišku kolektyvu.

Kas? choro „KAMERTONAS“ koncertas.
Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.
Kada? gegužės 22 d. 18 val.