Dovana laisvės šimtmečiui – gintaro skaidrumo poezijos spektaklis

Ar įmanoma likti lietuviu, jei svetur praleidai beveik aštuonis dešimtmečius, o gimtinėje – vos trejus metus? Ar įleidus šaknis svečioje šalyje apskritai svarbi lietuvybė? Niujorke gyvenanti lietuvė režisierė Rasa Allan Kazlas žino savo atsakymus.

Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga ji tėvynainiams padovanojo pagal lietuvių poetų eiles pastatytą savąjį spektaklį-poetinį išgyvenimą "Įrėžta gintare", sukurtą dar nepriklausomybės išvakarėse Amerikoje. Nemokamas spektaklis pasiekė Nacionalinio Kauno dramos ir Vilniaus universiteto teatrų scenas.

Kartu su vyru prodiuseriu Juozu Kaune viešėjusi teatralė dalijosi unikalia asmenine ir kūrybine patirtimi anapus bei šiapus Atlanto vandenyno.

– Gimėte Kaune, tačiau likimas nubloškė į Ameriką. Kada ir kaip visa tai įvyko?

– Iš Lietuvos išvykau 1944 m. Tada buvau trejų metukų. Mano tėveliai mirė karo metu, tėvelis buvo paimtas vokiečių į nelaisvę, o mama mirė sunkiai sirgdama meningitu. Mano dvi tetos, mamos seserys, aš ir du mano broliai (vienas jaunesnis, kitas vyresnis) bėgome Vokietijos link, nes tada buvo labai mažas pasirinkimas, kur būtų galima bėgti. Vokiečiai traukėsi atgal, o rusai ruošėsi pulti. Visos lietuvių šeimos turėjo tiesiog vieną dieną ar net valandą apsispręsti, ar bėgti, ar likti. Mes atsidūrėme Vokietijoje, kuri tuomet buvo padalyta į Amerikos, anglų, prancūzų ir rusų zonas. Niekas nenorėjo patekti į rusų zoną, nes rusai grąžindavo daug pabėgėlių atgal. Tetos sužinojo, kad Amerikos zona yra saugiausia, nes Amerika buvo mažiausiai paliesta karo. Vokietijoje pragyvenome iki 1950 m. ir tuomet atvykome į Ameriką, į kurią jau buvo išvažiavusi mano krikšto mama. Pirmiausia atvykome į Detroitą, mūsų rajonas buvo pusiau lietuvių, pusiau meksikiečių. Atvykome be kalbos, be pinigų – be nieko.

– Ar aplanko prisiminimai iš Kaune praleistos vaikystės, nors čia ji buvo ir labai trumpa?

– Aš gimiau Kaune, Žaliakalnyje, Žemaičių gatvėje. Mano pusseserė man vėliau parodė, kuris tai buvo namas ir butas, kuriame gyveno tėveliai. Kadangi buvau dar maža, atsiminimai iškyla lyg sapne. Kartais atrodo, kad kažką prisimeni, bet nežinai, ar tikrai taip buvo. Pamenu, kad mano mama turėjo leopardinį paltą, atsimenu ir besisukančias duris. Galvojau, kad visa tai susapnavau, bet teta paliudijo, kad taip buvo iš tikrųjų. Dar atsimenu, kaip mes bėgome... Aš žiūrėjau į dangų ir jame visur pamačiau labai gražias šviesas. Man atrodė, kad ten kažkokie balionai ir pan. O, pasirodo, tai buvo šviesos, kurias nuleisdavo prieš bombardavimą, kad geriau galėtų matyti žemę.

Dabar, kai sugrįžus pagalvoju apie tėvelius, kad jų dukra grįžo į Lietuvą ir dar su lietuviška poezija, pasidaro labai graudu. Visiems lietuviams buvo labai sunku – ir tiems, kurie čia liko, ir tiems, kurie bėgo. Visus mus atplėšė vieną nuo kito. Visi savo šeimose turime skaudžias istorijas: ir gyvenantys čia, ir ten.

– Ar per tą laiką dažnai buvote sugrįžusi į Lietuvą?

– O, taip. Pirmą kartą į Lietuvą grįžau 1985 m., kai tik buvo išrinktas Michailas Gorbačiovas. Aš patekau į Vilniaus universitetų vasaros lietuvių kalbos programą, kuri truko šešias savaites. Antrą kartą lankiausi 1990 m. Bandžiau statyti spektaklį, tačiau politinė situacija dar buvo įtempta ir pastatyti kitokį spektaklį nepavyko. O po nepriklausomybės atgavimo lankomės pakankamai dažnai. Kas dvejus trejus metus. Buvome ir pernai. Brolis Šarūnas su žmona turi butą Užupyje, Vilniuje. Jis pats gyvena San Diege, bet dažnai atvažiuoja į Vilnių ir čia praleidžia mėnesių mėnesius. Šiuo metu jų čia nėra, tad jų bute gyvename mes. Tiesiog įsimylėjome Užupį.

– Dovanojate savo kūrinį Lietuvai. Kas inspiravo šią iniciatyvą?

– Pernai buvome Lietuvoje ir lankėmės festivalyje "Poezijos pavasaris". Mano vyras Juozas Kazlas labai domisi šiuo festivaliu. Namuose turime kelias knygas iš šio renginio ankstyvesnių metų, bet aš anksčiau nesusiejau, kad tai poezija būtent iš "Poezijos pavasario". 1989 m. pastačiau spektaklį "Įrėžta gintare", kuriame skambėjo lietuvių poezija, bet anglų kalba. Taip gimė mintis, kad 100-mečio proga būtų labai gražu atvažiuoti su šiuo spektakliu, tik jau lietuvių kalba. Nors esame Amerikos lietuviai, labai stipriai jaučiame, kad mūsų kultūra yra ta pati. Šaknys mūsų vis tiek lieka Lietuvoje. Norėjome ką nors atvežti, tokią kuklią dovanėlę. Kad švęstume kartu su Lietuva.

– Kaip šis spektaklis-performansas tuomet buvo sutiktas Amerikoje 1989-aisiais?

– Buvo sutiktas labai puikiai. Pasisekimas buvo didesnis, nei tikėjausi. Mes jį tada statėme anglų kalba, nes taip norėjome pritrauki ne tik Amerikos lietuvius, bet ir visą Amerikos publiką. Amerikos lietuviai į spektaklį atsivedė daug savo draugų. Rodėme spektaklį Niujorke, Čikagoje, Los Andžele. Svarbiausia buvo tai, kad nors kai kuriems žmonėms poezija nelabai artima, jie jos bijo ar nesupranta, bet pats spektaklis labai patiko. Tai mane įkvėpė ir toliau statyti poeziją. Man tai yra priemonė žmones suvesti dialogo. Todėl savo kūryboje poeziją dažnai naudoju kaip dialogą. Spektaklyje viskas yra vien tik poezija, nepridedu jokių žodžių, kitokio teksto. Bet atrandame itin žmogiškas, suprantamas mizanscenas. Po šio spektaklio panašiu formatu stačiau kalinių poeziją ("Caged visions"). Atradau pagrindiniame Niujorko kalėjime kalinčiųjų parašytą poeziją, kuri pasirodė labai įdomi. Spektaklį stačiau ne su kaliniais, bet su profesionalais. Spektaklis irgi turėjo labai didelį pasisekimą. Dirbant su poezija iškyla įvairių paradoksų. Kartais eilės būna labai gražios, bet jas sunku adaptuoti scenoje. Jos nejuda. Kartais jos nėra tokios puikios, bet labai gražiai atgyja scenoje.

– Spektakliui Lietuvoje buvo vykdoma aktorių atranka, kurioje dalyvavo daugiau nei 50 aktorių, iš kurių atsirinkote 6. Kokie įspūdžiai lydi šį kūrybinį procesą?

– Aktorių atranka vyko ir Kaune, ir Vilniuje. Joje dalyvavo daug žmonių: ir dar studentų, ir jau didelę patirtį turinčių aktorių. Čia sistema yra kiek kitokia nei Niujorke. Ten spektaklį rodo tol, kol yra publikos, bet jis neįeina į repertuarą. Kai jis neberodomas, aktoriai ieško kito darbo, su kitu spektakliu ir kitu teatru. Lietuvoje yra kiek kitaip – čia yra repertuarinė sistema ir tie patys aktoriai vaidina daugelyje skirtingų spektaklių. Tad teko atsisakyti kelių nuostabių aktorių, nes jie tiesiog turėjo vaidinti kituose spektakliuose tomis dienomis, kai rodomas mūsų spektaklis. Iš pradžių ieškojau trijų vyrų ir trijų moterų. Bet galiausiai viskas išsigrynino iki šešių moterų. Reikėjo spektaklį pertvarkyti, atmesti kelis eilėraščius, kurie man buvo labai prie širdies, bet jau nebetiko, nes atsisakėme vyrų aktorių. Esu labai patenkinta šiomis skirtingų kartų ir patirčių aktorėmis. Jos labai entuziastingos, dirba gražiai kartu ir puikiai perteikia pastatymo esmę. Žodis "įrėžta" yra toks truputį brutalus, o gintaras yra Lietuvos simbolis, atspindintis jos grožį. Lietuvos istorija iš vienos pusės yra labai liūdna, tačiau dabar vėl linksma, nes šalis yra nepriklausoma. Tai sužaloto, bet labai gražaus krašto istorija.

Pamenu, kad mano mama turėjo leopardinį paltą, atsimenu ir besisukančias duris. Galvojau, kad visa tai susapnavau.

– Užsiminėte apie skirtumus, esančius teatrinėje sistemoje Lietuvoje ir Niujorke. Kokių jų dar įžvelgiate?

– Lietuvoje žiūrėjome spektaklių tiek, kiek tik galėjome. Matėme čia nuostabių spektaklių, pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo "Žuvėdra". Taip paprastai, realiai pastatyta, bet nuostabiai. Man tai labai patinka. Savo spektaklį taip pat statau labai paprastai. Patiko ir O.Koršunovo "Vestuvės". Atsimenu ir Eimunto Nekrošiaus "Pirosmani, Pirosmani", kai buvo atvežtas į Ameriką. Ten irgi buvo minimalistinė scena, vien tik kėdės. Man atrodo, kad Lietuvoje režisieriai turi būti autoriais. Jie labiau pažymi save spektaklyje. Amerikoje režisieriaus taip negarbina. Ten yra įprasta, kad jeigu režisierius, tarkim, stato spektaklį pagal Williamą Shakespeare'ą, pastato gražiai pagal teksto autorių, pridėdamas tik savo mizanscenas. Čia W.Shakespeare'ą keičia, jį interpretuoja. Amerikoje irgi yra simbolistinio, europietiško stiliaus teatro, bet paprastai Niujorke publika patenkinta tuo, kad jeigu, pavyzdžiui, paimi W.Shakespeare'ą, užtenka jį įdomiai išgvildenti, nes ir tai yra gana sunku.

Antras dalykas, Niujorke aktoriai ir režisieriai dirba kaip kas gali ir kada gali. Nėra taip, kad jeigu esi aktorius ar režisierius, tai negali dirbti kitokio darbo. Niujorke yra 100 tūkst. aktorių, jie visi turi išgyventi, tad dirba įvairius darbus ir vaidina kiek gali. Iš jų iš teatro pragyvena tik 4 proc. Visi kiti dirba taksistais, buhalteriais ir t.t. Bet tie keli procentai nėra tie patys aktoriai. Vienais metais jais tampa vieni, kitais – kiti. Niekas negarantuoja, kad kai baigei vieną darbą, gausi kitą. Net ir garsūs aktoriai nežino, kur vaidins toliau ir ar apskritai vaidins.

Aš pati teatre dirbu 40 metų ir džiaugiuosi, kad kaip aktorė ir režisierė galiu išgyventi iš šių pajamų. Esu dėl to labai laiminga. Aktorių gyvenimas ten kiek baugus, bet, kita vertus, egzistuoja didelis entuziazmas, sveika konkurencija. Be to, aktoriai vienas kitą remia. Kaip bendruomenė teatralai Niujorke sugyvena labai gerai.

– Dirbate Niujorko teatre "Off-Broadway". Kuo šis teatras skiriasi nuo Brodvėjaus – Amerikos teatro pramonės centro?

– Nesmerkiu Brodvėjaus, nors ten ir daug visko skirta turistams. Ten daugiausia stato miuziklus, bet yra nemažai ir gerai pastatytų dramos spektaklių. Bet dažniau Brodvėjus išgyvena iš miuziklų. "Off-Broadway" daugiausia gyvena iš spektaklių, pastatytų pagal pjeses. Tačiau nemaža dalis jų vėliau pasiekia ir patį Brodvėjų. Dabar statyti spektaklį Brovėjuje kainuoja per daug, jeigu tai nėra žinomas miuziklas. Spektaklio statymo procesas ten yra toks. Pirmiausia dirbi su nauja pjese, jos autoriumi, vyksta pjesės skaitymai ir vėliau kūrybinės dirbtuvės. Kai pastatai pjesę ant kojų, kuri jau galutinę spektaklio versiją su teatro profsąjungų pagalba. Jos remia spektaklį, kai gali spektaklį pristatyti šešiolika kartų. Tuo metu kvieti prodiuserius, kad šie tavo darbą pamatytų ir galbūt nuvestų kur nors į Brodvėjų. Niujorke labai stipri ši profsąjungų sistema. Profsąjunga tau pasakys, kokiame teatre kiek minimaliai reikia mokėti, kas gali dirbti ir pan. Aš priklausau visoms profsąjungoms. Ir negaliu eiti į kitokias, ne profsąjungos, atrankas. Ši sistema leidžia tuos šešiolika kartų parodyti spektaklį ir pažiūrėti, ar gausi pinigų investicijai, ir jeigu investuotojai ateis bei duos tau pinigų, tada galėsi sumokėti aktoriams, kurie visą tą laiką dirbo, dažnai be jokio atlygio. Apmokamos yra tik kelionės išlaidos. Į Lietuvą spektaklį atvežėme savo lėšomis. Mums tik buvo staigmena tai, kad Niujorke pastatyti tokį spektaklį kainuoja pigiau nei Kaune ar Vilniuje.

– O kaip Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį šventė Amerikos lietuviai?

– Niujorke, viešbutyje prie pat Centrinio parko, vasario 16-ąją buvo surengta didelė prašmatni šventė. Joje kalbas sakė ir nemažai svarbių, žinomų žmonių, tarp jų ir Lietuvos ambasada JAV, ES ambasadorius, pasisakė ir rašytojas, profesorius Tomas Venclova. Koncertą šventėje surengė lietuvių vyrų dainininkų grupė iš Los Andželo, publikos priimti itin šiltai.

Visiems lietuviams buvo labai sunku: ir tiems, kurie čia liko, ir tiems, kurie bėgo. Visus mus atplėšė vieną nuo kito.

Niujorke labai gyvas lietuvių kultūrinis gyvenimas. Mus ten vadina trečiabangiais. Pirma banga buvo ekonominiai emigrantai prieš karą, antra banga – politiniai pabėgėliai (mūsų tėveliai) ir trečia banga – naujas entuziazmas, kai konsulatas labai aktyviai kas mėnesį rengia lietuviškas parodas ar koncertus. Kiekviename Amerikos didmiestyje yra nemažos ir labai aktyvios lietuvių bendruomenės. Ir dabar vaikai vis dar vedami į šeštadieninę mokyklą, kur mokosi lietuvių kalbos.

Kai atvykome į Ameriką, kiekviename didmiestyje buvo įsteigti lietuvių bendruomenių centrai. Mes lankėme šeštadienines mokyklas. Lietuviški renginiai vykdavo kiekvieną savaitgalį. Ar tai būdavo šokiai, ar vaidybos būreliai. Aš pati pradėjau vaidinti teatro mėgėjų trupėje, kuriai vadovavo aktorė Suzana Mikšienė. Mes statėme ne tik lietuvių autorių spektaklius, bet ir vertėme pjeses. Ir kiekvieną vasarą būdavo stovyklos. Šokiuose šokome pagal Danieliaus Dolskio ir Antano Šabaniausko muziką. Daug kas Lietuvoje mūsų nesuprato. Dabar mūsų gerokai daugiau atvažiuoja, tad vyksta kitoks dialogas.

Bet pamenu, anksčiau sakydavo, kad mes esame pabėgėliai, lyg mes būtume išdavę savo šalį. Mes galvojome, kad karas greitai baigsis, kad visi sąjungininkai nugalės Rusiją ir galėsite grįžti atgal. Galvojome, kad tai dar užsitęs daugiausia pora metų, bet vėliau supratome, kad taip nebus. Lietuvoje vyko rusifikacija ir buvo labai svarbu išlaikyti savo kultūrą bei kalbą. Todėl mus tėvai ten labai ragino eiti į įvairius užsiėmimus, mokytis lietuvių kalbos, tuoktis su lietuviu. Kad tik visa tai nežūtų.

– Ką norėtumėte palinkėti tautiečiams?

– Svarbiausia tai, kad mes taip ilgai laukėme ir pagaliau sulaukėme nepriklausomybės. Tad pirmiausia norisi Lietuvą pasveikinti su laisve! Mes netikėjome, kad Lietuva bus laisva mums dar esant gyviems. Svarbu kiek galima išlaikyti savo lietuvybę, kad ir kur būtum. Mus tėvai mokė, kad niekada nepamirštume, jog esame lietuviai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

ačiū

ačiū portretas
patiko, kiekviena aktorė labai savita, bet kartu gražus mažas ansamblėlis.
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių