- Vilma Kasperavičienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Kuo bus Voškonių laisvalaikio salės meno vadovė Hana Šumilaitė jau tvirtai žinojo būdama šeštoje klasėje. Šiandien režisierė, aktorė ir renginių vedėja taip pat neabejoja, kad neprapultų, jei netektų darbo. Ji burtų kortomis.
– Kiek laiko tęsiasi draugystė su teatru ir nuo ko ji prasidėjo?
– Nuo šešerių metų. Mano mama buvo lenkė. Anuomet Kaune veikė lenkų klubas. Jame buvo visko: ir estrada, ir dramos, ir šokėjų kolektyvų, ir choras. Pirmąsias pamokas man davė smetoninė mokytoja Helena Urniež. Ji mus mokė ne tik teatro abėcėlės, bet ir gerų manierų, bendravimo, kviesdama į svečius K.Būgos gatvėje arbatėlės. Būtent H.Urniež įskiepijo meilę teatrui.
– Ar prisimenate savo pirmąjį vaidmenį?
– Buvau Grytutė spektaklyje "Jonukas ir Grytutė". Jame dalyvavo per 30 vaikų, buvo realistinės dekoracijos. Tebeturiu net tų laikų nuotraukas. Tiesą pasakius, "Jonukas ir Grytutė" buvo ne pirmasis, o didžiausias ir labiausiai įsimintinas. Prisimenu ir kitą – "Skėtis ir skėtė". Šiame spektaklyje buvo labai linksmas etiudas, žiūrovai ilgai plodavo. Reikėtų pasižvalgyti albume, nes šie atsiminimai – beveik 60 metų senumo.
Patikėkite, esu tikrai pavyzdinė aktorė, labai klausiau režisierių. Tačiau mano toks charakteris, kad man nelabai patinka, kai kas nors vadovauja.
– Ar Hanai Šumilaitei priimtini antraeiliai vaidmenys?
– Tikrai taip. Paskutiniuose meniniuose filmuose, kuriuose filmavausi, – "Pliusas" , "Nepatyręs" ir kituose – aš atlieku antraeilius vaidmenis. Man viskas tinka. Turiu prisipažinti: nesu gera aktorė, ir savęs nevertinu kaip geros aktorės. Man tai – gražus nuotykis. Kaip aktorė esu vienaplanė. Gal dėl to, kad neturėjau skirtingų vaidmenų. Mane kviečia energingom, šiek tiek bukom, o gal atvirkščiai – gudrioms moterims, kaip aš vadinu – bufetininkėms – įkūnyti. Save aš laikau režisiere.
– Kada jūsų gyvenime atsirado posūkis į režisūrą?
– Turbūt būdama šeštoje klasėje nusprendžiau, kad savo gyvenimą tikrai surišiu su teatru. Ir žinojau, kad būsiu režisierė. Patikėkite, esu tikrai pavyzdinė aktorė, labai klausiau režisierių. Tačiau mano toks charakteris, kad man nelabai patinka, kai kas nors vadovauja. Be to, dar būdama visai mažutė sakydavau, kad rinksiuosi tokią profesiją, kuri leidžia keltis vėlai. Esu baisiai ne vyturys. Vakare ir naktį man ir rašosi, ir galvojasi, ir dirbasi daug geriau.
– Ponia Hana, teta Ku-kū. Kokie dar yra jūsų amplua?
– Kaip teta Ku-kū iki šiol vis dar važinėju su programomis kartu su nuostabiu iliuzionistu Vytautu Diržininku. Jis – burtininkas Dyvas – rodo fokusus, o aš – teta Ku-kū – esu iškritusi iš laikrodžio, ir mano galvoje viskas yra susimaišę. Vaikai kartais padeda man viską atpainioti, rasti atsakymus, kartu dūkstant vyksta edukacija – teatro pradžiamokslis. Aišku, viskas vyksta labai supaprastintai, pavyzdžiui, žaidžiame, kad esame pomidorai. Artėja Kalėdų metas – suaugusiesiems aš būnu Snieguole. Kai kviečia į vakarėlius, dažnai būnu valytoja, kuri įsibrauna į šventinį renginį. Iš pradžių neretai manęs neatpažįsta, pagalvoja, kad iš tikrųjų atėjo valytoja. Kai jau atpažįsta, buriu kortomis. Ir visai nejuokinga – tos kortos iš tikrųjų sako tiesą. Dažnai po kelių mėnesių man skambina ir klausia, iš kur aš visa tai žinau. O juk žmonės tiki tuo, kuo nori tikėti. Būtinai parašykite, kad aš nemoku burti kortomis. Man dažnai skambina, sako: nebijokite, aš esu, pavyzdžiui, Zakarausko draugė, arba: jūs man aną kartą tokią tiesą pasakėte. Ir ilgai tenka aiškinti, kad aš nemoku burti. Ir niekas netiki, galvoja, kad aš išsidirbinėju. Tikriausiai turiu gerą intuiciją, mes, moterys, visos esame ir ne truputį raganos. Moterims tik atrodo, kad jos neišsiduoda, kas joms rūpi. Kabinti makaronus labai paprasta. Jei aš kada gyvenime neturėsiu iš ko gyventi, gal irgi tapsiu būrėja. Nors man tai atrodo nepadoru. Kita vertus tikiu, kad istorijoje buvo nuostabūs pranašai: Mesingas, Vanga, bet tikrai nėra taip, kad šiandien viename kvadratiniame kilometre jų yra dešimt. Tačiau visada sakau, kad geriau eiti pas lietuvišką būrėją, nei pas amerikoną psichoterapeutą, kuris nulupa gerokai brangiau, o naudos iš psichoterapijos gauni gerokai mažiau. Patikėkit, ant mano peties yra verkusios kokios šešios psichologės. Atkreipkite dėmesį, stomatologės neretai būna kreivais dantimis, psichoterapeutai – kamuojami psichologinių problemų. Profesijas renkamės stengdamiesi išspręsti savo problemas.
– Ar pati naudojatės būrėjos paslaugomis?
– Ne, esu tik vedusi pas būrėją sunkioje gyvenimo situacijoje atsidūrusią draugę. Tai ta būrėjai tiek tepadėjo, kad pabaigoje draugė kvatojosi iš tų primityvių ir paikų pranašysčių, ir jai išties palengvėjo. Galop būrėja mums ant peties išsiverkė, atskleisdama savo problemas. Net pagalvojau, už ką jai sumokėjau 50 eurų?
Tokiame kaime užgimė tarptautinis festivalis, tai jau didžiulis pliusas.
– Nesenai baigėsi IX-asis tarptautinis mėgėjų teatrų festivalis. Kuo dabar užsiimate?
– Po "Maskarado" išlydėjau jo dalyvius, teatro "Salūnas" artistus iš Čiaturos miesto (Sakartvelas). Ir iš karto, nemiegojusi visą naktį, kaip teta Ku-kū išvažiavau į pasirodymą. Kitą dieną su vaikų teatru jau repetavome premjerinį spektaklį "Bitė Maja". Gruodį prasideda įmonių šventiniai vakarėliai. Tačiau aš jau esu apmąsčiusi, koks bus kitas festivalis, kokius teatrus kviesiu.
– Kas jus labiausiai džiugina?
– Kai su Giulija atvažiavau į Voškonis, pirma mintis buvo: reikės čia daryti naujuosius Vasiukus. Todėl ir festivalis taip vadinosi. Ir iš esmės mes padarėme naujuosius Vasiukus. Tokiame kaime užgimė tarptautinis festivalis, tai jau didžiulis pliusas. Džiaugiuosi, kad išaugęs iš savo pirminio pavadinimo ir iš savo pirminės salės Voškoniuose, mėgėjų teatrų festivalis persikėlė į didesnes, naujas patalpas – Domeikavos laisvalaikio salę. Džiugina ir tai, kad draugystė su "Salūno" teatru išaugo iki bendradarbiavimo sutarties pasirašymo su Sakartvelo Čiaturo miesto Švietimo ir kultūros centru. 2020 m. gegužės mėn. Ramučių kultūros centras jau yra pakviestas pasirodyti Sakartvelo žmonėms. Didžiuojuosi, kad esu specialiai įkurto Sakartvelo teatro draugijos "Sakartvelo teatro draugas" apdovanojimo savininkė. Šioje šalyje stačiau spektaklius, organizavau gastroles, taip užsimezgė ir Kauno lėlių, ir Kauno dramos teatrų draugystė su Sakartvelo teatrais.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Kaune nuskambėjo Gatvės muzikos diena: liūtis žiūrovams – ne kliūtis2
Šeštadienį, gegužės 18 d., Kauno senamiestyje, Vilniaus gatvėje įkurtose septyniose salose susirinko daugiau kaip 25 kolektyvai ir atlikėjai, nuo beatboxo ir jamo iki gyvu garsu lepinusio pankroko ar country roko atlikėjų, smuiko, akordeo...
-
Kultūros ir sporto renginiai Kauno rajone gegužės 22–26 d.
Gegužės 22 d. Kauno rajono muziejaus Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus: 16 val. tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ vakaras. Gegužės 23 d. Rokų laisvalaikio salė: 17.30 val. klasikinės muzikos ko...
-
Raudondvaryje šurmuliavo Šeimų šventė ir Muziejų naktis
Gegužės 11 d. susirinkusius į Raudondvario dvaro sodybą lepino ne tik puikus oras. Čia vyko ir Šeimų šventė, ir Muziejų nakties fiesta. Skaičiuojama, kad abiejuose renginiuose pabuvojo tūkstančiai žmonių, norintiems dalyvauti nemokam...
-
Nemuno pakrantės virs fantazijos, gamtos ir istorijos įkvėpto meno galerija
Iki pat kito savaitgalio Panemunės ir Šančių paplūdimiuose, Nemuno saloje, vyks Upės ir Žemės meno pleneras, kurio dalyviai iš natūralių gamtinių medžiagų kuria pasirinktos vietos savitumą atspindinčius kūrinius, integruojant juos ...
-
K. Navakas ir bohemiški nuotykiai5
Maironio lietuvių literatūros muziejuje trečiadienį rinkosi neabejingieji poeto, rašytojo, vertėjo Kęstučio Navako kūrybai ir jo asmenybei. Čia skambėjo eilės ir prisiminimai. ...
-
Gyvūnų pėdsakais su M. Čepuliu1
Kaunas gausus ne tik invaziniais gyvūnais, bet ir smalsiais žmonėmis. Į gamtos fotografo Mariaus Čepulio knygos pristatymą plūdo minios. Norintys netilpo net ant bibliotekos laiptų. ...
-
Karališkajam mecosopranui scenoje svarbiausia – vaidmuo1
Paskutinę pavasario dieną Pažaislio muzikos festivalį pradės prancūziškosios romantikos kūrinių programa, kurią pristatys britų karališkasis mecosopranas dama Sarah Connolly. „Labai svarbu domėtis tuo, kas vyksta aplink, eiti į ...
-
Dizainerė G. Labanauskaitė: pati gražiausia kūryba gimsta tamsoje3
„Nors regime, neretai daug ko nematome“, – neabejoja dizainerė Gretė Labanauskaitė. Kauno paveikslų galerijoje pristatoma jos atskirtį tarp neregių ir reginčiųjų mažinanti paroda „Pasimatuok jausmą“. ...
-
Menininkė stiklui įpučia gyvybės4
Karštam stiklui įkvepianti gyvybę, menininkė Irina Peleckienė savo darbais kalba apie jo trapumą, kuris lygiai toks pats, kaip ir žmogaus gyvenimas. ...
-
Kultūros forumas: kaip auginti kultūrinį verslumą didžiuosiuose miestuose ir regionuose?7
„Kultūra ir kūryba yra visur, jos būtinos kasdieniam gyvenimui. Vis dėlto tai pastebime tada, kai jų nebelieka“, – tokį perspėjimą kultūros politikos lauko žmonėms siunčia pagrindinis šių metų Nacionalinio kultūros forum...