E. Johno miuzikle „Aida“ – debiutų lietus

Ir nors miuziklas teatro scenoje su didžiuliu pasisekimu rodomas jau septintą sezoną, šiems dainininkams tai premjerinis spektaklis. Miuziklo atlikėjų sudėtį papildys Gabrielė Bielskytė (Aida), Marija Arutiunova (Amneris), Iveta Kalkauskaitė (Nehebka), Martynas Beinaris (Merebas). Drauge su jaunaisiais Radameso vaidmeniu čia debiutuos ir publikos pripažintas teatro solistas Egidijus Bavikinas. Faraono Amonastro vaidmenį atliks Ričardas Karalevičius.

Pasak miuziklo dirigento Jono Janulevičiaus, naujos sudėties "Aida" bus premjera ir žiūrovams, nes kiekvienas naujas atlikėjas, įsiliedamas į sceninį vyksmą, nuspalvina kuriamus personažus asmeninės pajautos ir požiūrio į vaidmenį atspalviais, suteikia spektakliui kitokių muzikinių potėpių, naujų vaidybinių niuansų, dramatiška Aidos ir Radameso istorija, įsiliejus debiutantams, įgyja tarsi naują kvėpavimą.

"Kaip ir kiekvienas statytojas, džiaugiuosi miuziklo "Aida" sėkme. Norėčiau padėkoti ir taip mylinčiam šį spektaklį teatro kolektyvui, ir po keletą sykių spektaklį lankantiems žiūrovams", – sakė režisierius Vytenis Pauliukaitis.

Svarstydamas, kur slypi "Aidos" populiarumo paslaptis, režisierius prisiminė visuotinai paplitusią nuomonę, kad tai lemia E.Johno muzika. Vis dėlto tai, anot V.Pauliukaičio, tik dalis tiesos. "Muzikai visų nuopelnų nepriskirčiau. Jei ne artistai, nežinia, kaip ilgai gyvuotų spektaklis, net ir paties garsiausio režisieriaus pastatytas", – mano jis.

"Aida" Kaune esąs didžiulio būrio artistų muzikinis darbas, į kurį sudėta kiekvieno atlikėjo meilė ir pastangos.

Muzikai visų nuopelnų nepriskirčiau. Jei ne artistai, nežinia, kaip ilgai gyvuotų spektaklis, net ir paties garsiausio režisieriaus pastatytas.

"Dėl to nuo scenos į salę sklinda nepaprasto stiprumo emocija, kurią neabejotinai pajaučia ir žiūrovai. Šalia juntamo stiprios energijos pliūpsnio svarbios ir siužete gvildenamos bendražmogiškos problemos, kurios negali nejaudinti. Salėje jaučiamas emocinis tikrumas daro įspūdį net ir tada, kai žinai, kad viskas suvaidinta, šimtus kartų surepetuota, – sakė režisierius, džiaugdamasis, kad po kelių sezonų teatro atlikėjai vis dar neabejingi savo vaidmenims ar partneriams. – Nėra emocinės tuštumos, kurią kartais tenka maskuoti aukščiausio lygio aktoriniu ir muzikiniu meistriškumu. Žiūrovų neapgausi – jie pajunta, kada artistas tik atvaidina.

Spektaklio gyvenimą palygindamas su žmogaus, V.Pauliukaitis sakė, kad į mėgstamą spektaklį ne tik įsiliejo jauni atlikėjai – jam suteikta daugiau spalvų.

"Kiekvienas miuziklo vaidmuo individualizuotas, nors turinys ir pagrindinė mintis nesikeičia, bet kinta atlikimo maniera, atsiranda savitas požiūris į vaidmenį. Iš karto įvertinau, kokias savybes turi jauni ir gabūs dainininkai, tad raginau juos atsiskleisti. Jauniesiems pasisekė, kad gavo nepaprastai dėkingus vaidmenis, tikiu, kad jie atneš sėkmę. Džiaugiuosi, kad artistai į savo darbą žiūri labai atsakingai, man beliko tik patarti ir sudėlioti pagrindinius taškus", – sakė V.Pauliukaitis.

Dėkodamas dirigentui J.Janulevičiui, režisierius pastebėjo: nuo pirmosios premjeros jis dirigavo jau 90 spektaklių. "Norėčiau labai pagirti choro žmones, kurie ir dainuoja, ir juda, ir vaidina. Miuziklas "Aida" yra mūsų visų bendras kūrinys. Birželio 2 d. vyksiantis spektaklis nebus tiksli premjerinio spektaklio kopija, stengėmės, kad kiekvieno atlikėjo individualumas būtų kuo ryškesnis. Juk miuziklas, kuriam gyvybę įpučia solistai, choras, baleto šokėjai, visa trupė, tuo mus ir traukia", – pastebėjo jis.

Komentarai

Gabrielė Bielskytė

Aidos vaidmens atlikėja

Aida – mano svajonių vaidmuo, todėl persikūnyti nebuvo sunku. Be to, stiprią moterį jau teko vaidinti – tai Karmen. Gal šių herojų ir nedera lyginti, jų dvasios stiprybe neįmanoma nesižavėti. Būdama moksleive, ėjau į visus miuziklo "Aida" spektaklius, todėl puikiai žinau kiekvieną melodijos vingį, vaidmens žodį, aktorių judesį, dekoracijų detales, kostiumus, grimą, salės apšvietimą. O E.Johno sukurta muzika mane tiesiog pakerėjo – šis spektaklis pats mėgstamiausias. Kursiu Aidą savaip, nemėginsiu atkartoti kolegių sukurto personažo. Manoji bus kitokia, gal vaikiškesnė, žaismingesnė, o gal panaši į mažą laukinį žvėriuką, kuris pakliuvęs į auksinį narvelį, privalo laikinai paklusti, bet jokiu būdu dvasiškai nepalūžti. Svarbiausia, kad režisierius leidžia man laisvai kurti ir interpretuoti vaidmenį taip, kaip jis artimas man. Teko nemažai padirbėti su kūno plastika, judesiais – praleidau daugybę valandų prie kompiuterio, studijuodama tamsiaodžių šokius, judesius – juk kūnas, jo kalba taip pat labai išraiškingai gali perteikti nuotaiką, jausmus, emocijas. Jeigu kalba kūnas, žodžiai nereikalingi. Man tai pirmasis dalyvavimas spektaklyje, kuriame kolegos viską žino ir neleidžia suklysti, ištiesdami pagalbos ranką. Nors repeticijoms labai trūko laiko, bet visas kūrybinis procesas buvo mielas dėl puikių scenos partnerių, su kuriais jaučiuosi užtikrintai ir saugiai, ir nuostabaus režisieriaus, kurio taktiškai išsakoma kritika, patarimai buvo nemenka paspirtis. Myliu šitą darbą, savo vaidmenis ir negalvoju, kad yra sunku.

Marija Arutiunova

Amneris vaidmens atlikėja

Man pasisekė – per pastaruosius dvejus metus gavau daug vaidmenų įvairiuose spektakliuose, turiu galimybę dainuoti, kurti, persikūnyti į skirtingus personažus. Nors tai nelengva, ypač kai tenka dar ir mokytis. Norėdama visur suspėti, neretai pirmoji ateinu į teatrą – prieš repeticiją pasikartoju partijas, tekstus – ir viena paskutiniųjų išeinu. Teatras – mano gyvenimas. Jam skiriu visą savo laiką. Savo personažus po truputį bandau prisijaukinti stengdamasi mąstyti, valgyti, žiūrėti kaip jie, – taip savyje atrandu naujų spalvų. Personažų skirtingumas manęs negąsdina, nes pati esu ir lyriška, ir temperamentinga, švelni ir staigi. Apie savo Amneris galiu pasakoti nesustodama – vaidmuo ne tik gražus, išskirtinis. Juk būti princese trokšta kiekviena iš mūsų. Amneris man artima savo vidiniu pasauliu, išgyvenimais – žinau praradimo jausmo skonį, ką reiškia netekti, pasielgti kilniai, atsitiesti ir eiti pirmyn – kaip spektaklio finale Amneris dainuoja: "Savo širdyje karus aš užmiršau..." Tačiau, skirtingai nei Amneris, nesu paviršutiniška. Ji princesė, jos rūpesčiai – drabužių spinta, grožis per jos vestuves, bronzinė statula prie įėjimo. Na, o mano, paprastos Marijos, rūpesčiai kiek kitokie. Man teko didelė garbė kurti vaidmenį, kurį puikiai atlieka Kristina Siurbytė, ir norom nenorom lenda tos pačios intonacijos, dainavimo, vaidybos momentai. Bet tai nėra blogai. Dažnai net nenoriu kažką keisti – mano galva, taip tobulai Kristina viską suvaidina. Tad kurdama savo personažą, einu panašia linkme, kai kur užaštrindama kampus, būnu aikštingesnė, nervingesnė – žodžiu, tikra princesė. Supratau, kad personažas su tavimi ne tik iki tol, kol esi scenoje. Reikia suspėti jį prisijaukinti dar gerokai iki spektaklio. Jei tai pasiseka, jis nepalieka tavęs net ir nusileidus scenos uždangai. Tikiuosi, kad spektakliuose pavyks maksimaliai išspinduliuoti Amneris energiją, perteikti jos jausmus ir charakterį žiūrovams taip, kad jie ją suprastų, pamiltų o gal ir atpažintų joje save.

Egidijus Bavikinas

Radameso vaidmens atlikėjas

Miuziklo žanras – mano mėgstamiausias. Čia jaučiuosi laisviau ir stipriau. Kaskart šį žanrą atrandu vis iš naujo. Gal kad jis iš atlikėjo reikalauja vienodai kokybiško tiek muzikinio, tiek ir aktorinio atlikimo? O gal kad čia visuomet pilna iššūkių. Žinau tik tiek, kad kurti vaidmenį miuzikle taip pat sunku, kaip ir malonu. Todėl kiekvienas naujas vaidmuo – dalis manęs. Stengiuosi rasti personažui reikiamus bruožus savo viduje ir juos paryškinti. Niekada nežinai, kaip pavyks, todėl ir įdomu. Susigyvenimas su savo vaidmeniu, jo suvokimas – tik pirmasis etapas. Toliau vaidmuo gludinamas scenoje, iš spektaklio į spektaklį. Radamesas man – įdomus charakteris. Viena vertus, jis tvirtas, vyriškas, atkaklus, kita vertus, mylintis, jautrus, kenčiantis. Visa paletė skirtingų bruožų ir jausmų. Viskas, ką jaučiame, patiriame kiekvienas. Reikia tik įsiklausyti, nebijoti, nepasiduoti ir tikėtis,  kad mūzos bus palankios.