Eilės iš A. Latėno poezijos maldynėlio

Naujai parengtoje poezijos programoje susilieja dviejų lyrikų kūryba – šmaikščios, aukštaičių tarme skaitomos Strazdelio eilės ir vieno talentingiausių pokario rašytojų P.Širvio eilėraščiai. Lietuvių literatūros klasikiniu palikimu tapusi šių dainių kūryba šiandien yra tarsi atsvara kasdienybę užliejusiai paviršutiniškai kultūrai.

Apie pirmuosius žingsnius programos "Svietiškos giesmės Lietuvai. Antanas Strazdas. Paulius Širvys" link ir asmenines sąsajas su tautos kūrėjais – interviu su A.Latėnu.

– Kada nusprendėte, kad šių dviejų poetų kūryba turėtų skambėti viename poetinių skaitymų vakare?

– Su Pauliaus Širvio "Beržu" stojau į tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija – aut. past.), aktorinio meistriškumo specialybę; man atrodo, P.Širvys savotiškai padėjo man įstoti. O jau studijų metais buvo užduotis paruošti ką nors iš mūsų XX a. pradžios lietuvių poetų kūrybos. Paėmiau vieną Antano Strazdo giesmę ir su ja labai ilgai kankinausi, niekaip ji man nepavyko... Literatūrinė jos kalba iš pradžių man pasirodė neįdomi, tačiau vėliau, vidury nakties, jau visiškai netekęs vilties, prisiminiau, kaip mano senelis giedojo A.Strazdo eiles ir pagalvojau – o kaip jis perskaitytų šitą eilėraštį? Augau pas senelius, gerai žinojau tarmę ir ėmiau, jos paisydamas, skaityti savo pasirinktą kūrinį. Jis suskambo visiškai kitaip – supratau jo prasmę, pamačiau, kaip jis gražiai parašytas, surėdytas, užsinorėjau perskaityti ir visus kitus A.Strazdo eilėraščius. Pajutau, kad A.Strazdo kūryba skamba visai kitaip, o jis pats – savas, šiuolaikiškas žmogus.

Pabaigus studijas, šie du poetai išliko man svarbūs. Tebeturėjau ir P.Širvio knygelę – nedidukę, kaip maldaknygę; ją studijuodamas nešiojausi švarko kišenėje, vėliau turėdavau ją su savimi teatre.

Iš pradžių norėjau rengti programą "Trys vyrai nuo Sartų", kurioje drauge su šiais poetais būtų ir trečiasis – Antanas Vienažindys. Tačiau pastarasis užsispyrė ir neprisijungė prie kompanijos. Vis dėlto dabar su Lietuvos literatūros ir tautosakos institutu kuriame programą, skirtą A.Vienažindžiui.

– Jūsų senelis taip pat buvo Strazdas.

– Taip. Balys Strazdas, taip pat nuo Sartų. Klausinėjau jo, gal Strazdelis jam koks giminė, tačiau senelis sakė, kad savo tėvelio neatsimena, bet jo mama kiekvieną rudenį vis važiuodavo į kitą Sartų ežero pusę tvarkyti kapų, o į klausimus, kur važiuojanti, atsakydavo – ne jūsų reikalas, pabūsit vieni; tokia kasmet būdavo mistinė rudens diena. Tad jokių giminystės patvirtinimų nėra. Bet, pavyzdžiui, giesmę "Oi tu, strazde, strazdeli" mano senelis dainuodavo visiškai kitaip, todėl ir šios programos finale, kai ją dainuoju, ji yra visai kitokia, nei esame įpratę, – atlieku ją pagal Balio Strazdo melodiją.

– Spalį Vilniuje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmuose pirmą kartą atlikote šią dviem poetams skirtą programą. Ar turėjote kokių nors lūkesčių prieš susitikimą su sostinės publika?

– Su šia programa iki šiol po Lietuvą važinėta daugiau, nei ji rodyta sostinėje, kur pats gyvenu. Būna, susitikus žmonės klausia, kada ir kur "Svietiškas giesmes Lietuvai" galima išgirsti Vilniuje, nes girdėjo apie šiuos skaitymus kituose miestuose. Tačiau sostinėje ši programa rodoma itin retai. Tad šis susitikimas su žiūrovais Valdovų rūmuose buvo lyg kokia duoklė savo miestui ar skolos grąžinimas. Labai jaudinausi. Bet mane gražiai priėmė, buvo susirinkusi rinktinė publika – žmonės iš literatūros įstaigų, rašytojai, aktoriai, buvo ir žmonių, tiesiog pasiilgusių mano skaitymo. Tai išties buvo gražus vakaras. Paskui sulaukiau daug skambučių su klausimais, kada kitą kartą skaitysiu šias eiles. Tikrai norėčiau ir dar kur nors Vilniuje parodyti šią programą – nebūtinai ten pat, ji tinkama ir mažesnėms erdvėms, bažnyčioms, be to, dera su Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo 100-mečio minėjimu.

– Aplankėte beveik visus didžiuosius Lietuvos miestus – skaitėte Nacionalinio Kauno dramos teatro "Rūtos" salėje, Klaipėdos dramos teatro mažojoje salėje, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Visur salės buvo pilnut pilnutėlės. Ką tai reiškia? Galbūt žmonėms trūksta tarmiškos kalbos ar nuoširdaus poetinio žodžio?

– Tiesiog jaučiu, kad žmonės išsiilgę žodžio. Internetas, televizija, ta vaizdo pirmenybė šiuolaikiniame pasaulyje jau ima veikti žmogų priešingai. Nepriklausau tai mokyklai, kur tekstas yra tiesiog perskaitomas ir išmokstamas mintinai, man norisi per tekstą – šiuo atveju per Strazdelio, P.Širvio kūrybą – dar ir režisūriškai perteikti šiems laikams, šiems žmonėms tai, ką noriu pasakyti, noriu šia poezijos kalba kalbėti su visais – ir jaunais, ir vyresnio amžiaus žmonėmis.

Su šia programa važinėjau ir po mokyklas, man didžiulį įspūdį paliko Vilniaus Simono Stanevičiaus progimnazijos aštuntokai ir septintokai: kaip jie klausė, suprato, kaip jie sakė nesupratę kai kurių tarmiškų žodžių. Paskui su šiais mokiniais išsiaiškinome ir tuos žodžius, ir plačiau pasikalbėjome. Labai graži patirtis – buvau nudžiugintas to, kaip šie jauni žmonės mąsto. Tad ne tik vyresniajai kartai reikia tokių skaitymų, aktualaus žodžio. O kaip žodį suaktualinti – visų mūsų, menininkų, reikalas.

– Gruodžio 14 d. jūs grįžtate į laikinąją sostinę, šįkart – į "Tautos namus".

– Gražiai skamba – "Tautos namai"...

– Esate kviečiamas jau antrą kartą pasirodyti su šia programa. Kuo ypatinga Kauno publika?

Kaunas yra visiškai pasikeitęs – tokie šviesūs, smalsūs žmonės, kuriantys savo bendruomenę.

– Kaunas yra visiškai pasikeitęs – tokie šviesūs, smalsūs žmonės, kuriantys savo bendruomenę. Man Kauno publika – viena mylimiausių, gražiausių Lietuvoje. Nors visos Lietuvos publika panašėja į kaunietiškąją – visoje šalyje, kur tik buvau su šia programa, žmonės ją taip gražiai priima, svajoja apie tai, ką teigia šie du poetai, – kad Lietuvoje turime kalbėti savo kalba, daryti savo darbus, gyventi savo, o ne kieno nors primestais įstatymais.

– Priešpaskutinis jūsų pasirodymas vyko Juozo Miltinio dramos teatre. Čia "Svietiškos giesmės Lietuvai" buvo skaitomos ne kuklioje mažojoje salėje, o didžiojoje, kuri buvo sausakimša nuo susirinkusių žiūrovų. Tikriausiai ir jums pačiam tai buvo išskirtinis vakaras?

– Išties netikėta publikos gausa. Nors buvo žinoma, kad užsakyta didžioji salė, bet kirbėjo ir abejonės – ar susirinks žiūrovai, ar tikrai reikalinga tokia didelė salė?.. Tad buvau priblokštas. Negana to, vykdamas į Panevėžį, užmiršau koncertinius drabužius, tad į sceną išėjau, kaip stoviu, publikai pasakydamas, kad tai maestro Juozo Miltinio šposai. Salė buvo pilnutėlė.

Tai parodo tam tikrą J.Miltinio paliktą įdirbį. Buvo kalbama, kad Panevėžyje neva nieko nebelikę, tačiau tai netiesa. Lenkiu galvą prieš panevėžiečius, prieš dabar štai atsinaujinantį J.Miltinio dramos teatrą.

– Kas jums atrodo svarbiausia apmąstant šį "Svietiškų giesmių Lietuvai" turą per visą šalį?

– Po pasirodymo Panevėžyje su daug didesniu tikėjimu ir pasitikėjimu norisi rodyti šią programą didesnėse salėse. Sulaukiu vis daugiau skambučių iš įvairių kultūros centrų – domimasi, kada bus aplankyti ir jie. Norisi aplankyti kuo daugiau miestų ir miestelių. Pavyzdžiui, Alytus ar Marijampolė turi savo teatrą, o kai kuriuose miesteliuose yra aktyviai veikiantys kultūros centrai. Važiuodamas per Lietuvą, matau, kaip plečiasi šių kultūros centrų veikla – kad ir sunkiai kai kurie jų gyvena, juose dirba šviesūs žmonės, ruošiantys reikšmingas, reikalingas kultūrines programas. Visus juos su savo programa norėtųsi aplankyti.

Po Panevėžio jau nebebaisu, žinau, kad visur bus žmonių, kuriems šios poezijos reikia – žmonės nori, kad būtų kalbama apie mus pačius. Apie užsienius jau esam prisiklausę, prisivalgę, jau raugėjame. Laikas prisiminti save – kur einame, iš kur atėjome, ko norime.

Kas? "Svietiškos giesmės Lietuvai. Antanas Strazdas. Paulius Širvys".

Kur? Kauno kultūros centre "Tautos namai".

Kada? Gruodžio 14 d. 18 val.