Eksponatai, primenantys kruvinus pokario laikus

Artimųjų saugotos paslaptys

Instaliacija "Senis Juzė" susideda iš tuščių šovinių gilzių tako, vedančio ant sienos kabančios fotografijos link. Nespalvotoje fotografijoje – miško paklotės bruknienojai, ant jų – permatomoje plastiko plokštėje išsiuvinėti marškiniai. Tarsi išnykstantis drobinių marškinių vaizdas – užuomina ir į tautos atmintyje imantį blukti partizanų portretą. Menininkė ragina parodos lankytojus pajusti tam tikrą nesaugumo jausmą – pavaikščioti tuščių gilzių taku.

"Šis kūrinys, eksponuotas Kauno bienalėje, vadinosi "Reversinės trajektorijos". Per parodas sužinojau Kupiškio apylinkėse į partizanus išėjusio savo senelio Broniaus Rimavičiaus pravardę – Senis Juzė. Kadangi senelis 1945 m. buvo nušautas, daug šaltinių apie jo su partizanais susijusią veiklą nėra. Giminėje apie tai labai ilgai nebuvo kalbama", – apie artimųjų saugotas paslaptis užsiminė L.Jonikė.

Bijojo svetimų ausų

Senosios Liubavo apylinkių (Kalvarijos savivaldybė) siuvėjos Adelės, siuvusios marškinius partizanams, atvaizdą L.Jonikė karoliukais išsiuvinėjo ąžuolo lapo formos miniatiūroje, prie jos galima pasiklausyti autentiško Adelės pasakojimo. Ąžuolo lapas – tarsi aliuzija į miško brolius.

"Siuvėjai Adelei, man ją kalbinant, atrodė, kad kalbant tokiomis jautriomis temomis, kaip partizanai, net šiais laikais negali būti svetimų ausų. Mūsų pokalbio pradžioje ji perklausia: ar ta jau išėjo? Kalbėdama tema, už kurią sovietmečiu grėsė nemalonumai, Adelė nepasitikėjo net ją prižiūrinčia moterimi", – prisiminė tekstilininkė.

Adelė užsimena, kad agresija pokariu liejosi iš abiejų pusių – ne tik iš okupantų valdžiai atstovavusių represinių struktūrų.

Slepia daugiau, nei vaizduoja

Menotyrininkų konceptualia siuvinėtoja vadinama L.Jonikė šiais kūriniais sugrįžta prie skaudžios pokario temos. Pasak Kauno rajono muziejaus direktoriaus Zigmo Kalesinsko, Lietuvos okupacijos, tremties, kalinimų, tautos genocido laikotarpio tema – ne iki galo įminta, nes joje vyrauja nuolatinis dialogas tarp gėrio ir blogio. "Jis (šis laikotrapis – red. past.) vieniems atrodo baugus, nes kėsinasi į kažkieno dabartinę socialinę padėtį ir nevalyvai primena jų šeimos narių kolaboravimą su okupacine sovietine valdžia, kitiems – keliantis patriotinius jausmus ir pasididžiavimą, primena kovas už Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę, tretiems – rūsčius prisiminimus apie sudėtingą pokario laikotarpį ir sunkiai suvokiamus santykius tarp "savų" ir "svetimų", – parodos anotacijoje rašo Z.Kalesinskas.

"Visi parodos kūriniai slepia daugiau, negu vaizduoja", – apie šią parodą yra rašiusi menotyrininkė Virginija Vitkienė, užsimindama, kad L.Jonikė geba miniatiūrinėmis formomis kalbėti apie didelius, skausmingus momentus. Paroda Kauno rajono muziejuje veikia iki liepos 2 d.

Ištrauka iš siuvėjos Adelės Kalesinskienės (1921–2014) audio įrašo

(visas įrašas parodoje eksponuojamas kaip L.Jonikės darbo "Marškinių siuvėja" dalis)

"Audinius atnešdavo vyrai. Katrie ateidavo, pamatuodavau. Ir kalnieruką dėdavau, ir perpetę, paraukdavau, kad būtų gražiau. (…) Vieną kartą atėjo toks Murauckutis iš Pagraužių. Iš vakaro aš jam kelnes sulopiau, o paskui jis naktį ėjo per rubežių, ir baloj, kur prie kelio iš Lenkijos į Pašešupį, juos sušaudė. O nušautus guldydavo turgaus aikštėj Kalvarijoj ir šaukdavo žmones, kad prisipažintų, kieno giminės. Tai, Dieve, tėvai savo vaikų nepripažindavo, nes jei prisipažinsi, tai ir tave paims. Buvo baisūs, vaikeli, laikai, baisūs. Kiek Kalniškės mūšy partizanų žuvo... Iš Zavodos toks Valentukas buvo, draugavo su mergaite iš Trakėnų. Tai nuėjo abu pas partizanus ir žuvo. Račiukai – penki broliai – žuvo. (...). Toks dvaras už Sangrūdos buvo. Vienas partizanas užėjo, paprašė valgyt pas vieną žmogų, tas davė valgyt. Sako, noriu pasiilsėt, tai tas šeiminykas sako: lipk ant tvarto, pailsėsi. O ten senė tokia škaradna buvo, nuėjo ir pranešė [saugumui], ir tą partizaną nušovė. Paskui atėjo partizanai ir visus tuos keturis žmones nušovė: tą moterį, tos moters vyrą, jauną nėščią moterį ir jauną vyrą. Toj šeimoj buvo dvi mergaitės ir tarnaitė, tai partizanai liepė tarnaitei tas mergaites pas kaimynus išsivest. O kai buvo šarvonė, tos mergaitės verkė, kad jom nors močiutę, nors senelį būtų palikę. Dabar nieko nepaliko. Žiaurūs laikai buvo."