- Tautvydas Urbelis
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Tarptautinis Kauno kino festivalis pristato nežabotą psichodelinio smurto, tamsaus humoro ir politinės kritikos laviną, kuri užplūsta ekranus naujausiame Panoso Cosmatoso darbe "Mendė" ("Mandy", 2018). Šios lavinos epicentre – Nicolas Cage'as, sukūręs abejingų nepaliekantį krauju ir kvaituliu persisunkusį vaidmenį.
Sudrumsta ramybė
Redas Milleris (N.Cage'as), prislėgto veido medkirtys, ir jo švelni partnerė Mandy Bloom (Andrea Riseborough) gyvena ramų gyvenimą miško prieglobstyje. Tačiau poros idilė sudaužoma į šipulius, kai į jų gyvenimą įsiveržia pamišęs krikščionių kultas ir demoniški baikeriai, sukeldami nežaboto smurto protrūkį.
P.Cosmatoso parašytas scenarijus ir režisuotas filmas nuo pat pirmųjų akimirkų įtraukia savo estetiniu intensyvumu. Itin ryškios, nenatūralios spalvos, juostos grūdėtumas ir šviesos efektai kuria nežemišką, dvilypę filmo atmosferą. Pastaroji subtiliai atsiskleidžia ir Jóhanno Jóhannssono garso takelyje, kupiname ilgų drono pasažų.
Riba tarp realybės ir sapno išblunka, kol žiūrovai pamažu įtraukiami į pragarišką veiksmą, kuriame lieka vis mažiau vietos šio pasaulio logikai.
Laikmečio dvasia
Psichodelinės estetikos ir vizualaus smurto šaknys siekia tuometinį socialinį ir politinį kontekstą.
"Mandy" veiksmas vyksta 1983-iaisiais, aiškiai nurodydamas laikmetį, kuriam bus atiduota duoklė. To laiko atgimimas kino ekranuose – ne naujiena, greičiau estetinė norma, lydinti pastarąjį penkmetį. Prieštaravimų ir politinės įtampos kupinas laikas tapo (ne)išsemiamu įkvėpimo šaltiniu ir paralele su šių dienų politiniu sąmyšiu. P.Cosmatosas tuo puikiai naudojasi, leisdamas nostalgijai susipinti su nežemišku psichodeliniu šėlsmu.
Būtent psichodelika filme tampa force majeure, kuri stumia filmo veiksmą į priekį. Nuo LSD persisunkusio krikščionių kulto iki krauju permirkusio Redo, uostančio kokainą nuo stiklo šukės – narkotinės medžiagos nuolatos lydi filmo herojus. Tačiau šios substancijos nėra tik banalus stimuliantas, žmogų paverčiantis demonišku blogio įsikūnijimu. P.Cosmatosas sumaniai žaidžia šiais įvaizdžiais, kurdamas subtilią laikmečio kritiką.
Filme veikiantis pamišėliškas krikščionių kultas, neatsitiktinai primenantis Charlesą Mansoną ir jo šeimą, tampa netiesiogine priešprieša realioms laikmečio satanizmo ir narkotikų paranojoms. Nors Mendė vilki satanistinėmis laikytų "Black Sabbath" ir "Mötley Crüe" grupių marškinėlius, ne ji, o Kristaus garbintojai tampa nuožmiais žudikais.
Jei paranoja taptų realybe
"Mendė" tampa ne tik kaleidoskopiška kelione smurto persunktu siurrealiu pasauliu, bet ir pertekliniu paranojos išpildymu. Kitaip tariant, atsakoma į klausimą, kas būtų, jei tam tikros viešoje erdvėje funkcionuojančios baimės taptų realybe. Kaip atrodytų pasaulis, jeigu išties pakaktų lašelio LSD, kad žmonės virstų demoniškais sutvėrimais?
Toks būdas dekonstruoti mūsų baimes gali būti ir itin veiksminga terapija, paradoksalus būdas sugrįžti į realybę. Regėdami filme besirutuliojantį veiksmą galiausiai atsiduriame taške, kai turime pripažinti, kad tai galiausiai tėra kino filmas. Kritinis atstumas čia yra esminis, išlaikantis mus šiapus ekrano. Tačiau labai dažnai šio kritinio atstumo nebelieka susidūrus su kiek subtilesne fantazija, kokia buvo Richardo Nixono administracijos karo su narkotikais (angl. war on drugs) eskaluojama propaganda. "Mendė" apnuogina tokios propagandos absurdą ir jos deklaruojamus pavojus. Baikeriai, metalo muzikos gerbėjai, mokslinės fantastikos knygos – visai tai buvo (ir vis dar yra) laikoma blogio apraiškomis. Šis "blogis" atrodo įtikinamai tik tol, kol lieka mūsų fantazijoje, tačiau kai ši fantazija realizuojama ekrane, paaiškėja jos absurdiškumas.
Tiesa, filmas tiesiogiai neartikuliuoja šių politinių ir socialinių žinučių, jos visuomet lieka kiek atokiau, pernelyg netrikdydamos pašėlusio filmo veiksmo. Apsvaiginta Mendė kvatojasi, kai prieš ją nuogas stovi kulto lyderis Džeremijus Sandas (Linus Roache), demonstruodamas savo seksualine potencija pertekusią lyderio galią. Tačiau juokas į šipulius sudaužo trapią maskulinizmo visagalybės pozą, priversdamas Džeremijų prarasti pusiausvyrą ir atsitraukti. Tai vienas iš daugelio pavyzdžių, kai filmas įsitraukia į politinę retoriką, neprarasdamas savo estetinio vientisumo. Smurtas ir siaubas tampa įrankiais absurdui atskleisti.
"Mendė" tęsią devintojo dešimtmečio nostalgijos filmų bangą, papildydamas ją savo nežabotu psichodeliniu smurtu ir N.Cage'o dešimtmečio pasirodymu. Tačiau būtent filmo socialinis ir politinis lygmuo, atskleidžiamas tiek smulkiose detalėse, tiek vizualinėje kalboje, daro "Mendę" išskirtiniu filmu. P.Cosmatosas demonstruoja, kad baimė dažnai grįsta absurdu. Absurdu, su kuriuo susidūrė Redas Milleris.
Kas? TKKF kino klubas, filmo "Mendė" seansas.
Kur? "Romuvos" laikinojoje salėje.
Kada? Gruodžio 7 d. 19.45 val.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Šių metų „Gintarinė pora“: žiūrovų laukia didelė staigmena!1
Bene vienas svarbiausių tikro ir šilto pavasario pranašų Kaune – pirmąjį gegužės mėnesio savaitgalį mieste vykstančios tarptautinės sportinių šokių varžybos „Gintarinė pora“. Šiemet jos bus surengtos ...
-
„Lietuvos teatrų pavasaris“: 45-asis festivalis
Kauno teatro mylėtojai visą savaitę turi unikalią progą mėgautis profesionalų sukurtais spektakliais iš visos Lietuvos: sekmadienį prasidėjo jau 45-asis festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“. ...
-
H. L. Asbjørnsen – džiazo karalienė ir scenos katė
Kauno bigbendas, tik ką turėjęs įkvepiančius koncertus Birštono džiazo festivalyje ir Kaune su džiazo fleitininku Néstoru Torresu (Puerto Rikas / JAV), vėl kviečia į unikalų pasimatymą. Šį kartą – su džiazo primadona i...
-
Ketvirtoji Kauno literatūros savaitė jungs žemynus ir žodžius
Gegužės 8–12 dienomis Kaunas taps literatūros meka – čia jau ketvirtąjį kartą vyks tarptautinis knygų ir rašytojų festivalis „Kauno literatūros savaitė“. Renginys šiais metais suburs autorius ne tik iš Li...
-
Kultūros ir sporto renginiai Kauno rajone balandžio 23–28 d.
Balandžio 23 d. Raudondvario kultūros centras: 16 val. vaikų meno kolektyvų šventė „Parvažiavo saulė“ (Jurginės). Dalyvauja jaunučių liaudiškų šokių kolektyvai ir vaikų kapela „Karklynėlis“. Ilgakie...
-
Garbūs svečiai atvyko į A. Areimos premjerą „Dviejų Korėjų susijungimas“5
Balandžio 19-ąją publika rinkosi į režisieriaus Artūro Areimos Nacionaliniame Kauno dramos teatre režisuotą spektaklį pagal J. Pommerat pjesę „Dviejų Korėjų susijungimas“. ...
-
KVMT scenoje – reveransas baleto įvairovei: nuo klasikos iki technomuzikos
Baletas gali būti labai įvairus ir turėti daugybę veidų. Tuo įsitikins žiūrovai, apsilankę Tarptautinei šokio dienai skirtame Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) koncerte. Balandžio 27-osios vakarą teatro scenoje atsiskleis tikra klasik...
-
Unikalus garso spektaklis tamsoje: ką girdi ausis, kai nemato akis?1
„Klausymasis – tai kita regėjimo forma“, – neabejoja garso spektaklio „eiti į pat vidurį“ kūrėjai. Garso menininkų kartu su neregiais sukurtas spektaklis vyksta visiškoje tamsoje, klausantis Jono Meko poeziją i...
-
Tarpininkai. Po kilogramą laimės, laisvės ir būties
Pokalbis su tapytoju Andriumi Miežiu – bendros meno parodos „Tarpininkai“ kontekste apie kultūrą, natūrą, meno kūrinio suvokimą; tarpininkavimą ir bendravimą su meno publika, atveriant jai meno pasaulius. Naujausius tapybos kūrinius...
-
Urbšienės faifoklokai Baniutės svetainėje9
Kačerginėje, buvusioje Mašiotų ir Urbšių šeimų vasarvietėje, kuri apima namelį ir parkų sklypus, daugiau nei 20 metų šeimininkauja Prano ir Jono Mašiotų palikimo puoselėtojų draugijos nariai. Šeimininkauja,...