Maištininko išgalvota, tačiau tikra Latvijos fotografija

Kultūros gerbėjus pradžiuginęs galerijų savaitgalis "Gallery Weekend Kaunas" atvėrė tiek veikiančias, tiek lankytojų pamirštas erdves, stebino dalyvaujančiais menininkais ir vykstančiais performansais. Vienas įdomiausių festivalio svečių – Latvijos fotografijos maištininkas Ivaras Gravlejas, Kauno fotografijos galerijoje pristatęs parodą "Kūryba ir tyrimai".

Parodos kūriniuose sekamas I.Gravlejo santykis su fotografija – nuo progresyvius darbus kūrusio vaiko iki akademinį išsilavinimą turinčio šarlatano, rengiančio fotografines temas tyrinėjančias publikacijas, instaliacijas, performansus, akcijas, leidinius. Pats menininkas prisipažįsta vengiantis švaraus, sterilaus ir apskaičiuoto šiuolaikinio meno, todėl renkasi purvinus, neskoningus vaizdus ir stačiokiškus tekstus.

Interviu su I.Gravleju – apie paties išgalvotą Latvijos fotografijos istoriją, stebinančius socialinius tinklus ir žinutes, skirtas niekam.

– Galerijų savaitgalio tradicija į Kauną atvyko iš Berlyno. Festivalio siekis – skatinti galerijų ir menininkų dialogą. Ar Latvijoje turite kokių nors panašių renginių?

– Taip, Rygoje turime "Baltąją naktį" (angl. "White Night"). Ji vyksta kiekvienų metų rugsėjo pradžioje. Šią naktį dauguma galerijų būna atviros lankytojams, paruošiama specialių įdomių ekspozicijų. Renginiuose dalyvauja įvairūs Latvijos ir užsienio menininkai, o miesto kavinės, knygynai, barai ir kitos panašios vietos taip pat įtraukiamos į programą. Aš šioje naktyje jau kuris laikas nedalyvauju, kadangi labai seniai lankiausi Rygoje.

– Parodoje eksponuojami ir jūsų pirmieji darbai iš knygos "Early Works". Šias fotografijas sukūrėte mokykloje, fotografuodamas klasės draugus, mokytojus, siurrealistines kompozicijas ir įvairius kasdienius objektus, paverstus į ready-made praktikas. Esate sakęs, kad, prieš einant į mokyklą, jus dažnai pykindavo ir vienintelis būdas išgyventi buvo pradėti kurti ką nors kūrybingo. Kaip fotografija jums padėjo įveikti šį daugelio nemėgstamą mokyklinį laikotarpį?

– Tikriausiai šiandienos pasaulyje tai jau nepadėtų. Tačiau tuometės fotografijos kompleksiškumas lėmė tai, kad privalėjai susikoncentruoti į fotografuojamus objektus ir skirti šiems procesams daug laiko. Mokykloje su malonumu fotografuodavau kasdienį gyvenimą ir nekantriai laukdavau, kada grįšiu namo, kada galėsiu išryškinti fotojuostas. Namuose turėdavau tamsoje atsargiai įvynioti juostą į ryškinimo bakelį, vėliau laukdavo netrumpi ryškinimo procesai. Tekdavo nuolat tikrinti ryškinimo temperatūrą ir laiką, stengtis, kad juostelė nesusibraižytų ir nepasidengtų dulkėmis. Daugybę kartų procesas nepavykdavo, nes man neužtekdavo kantrybės išlaukti tiek, kiek reikia. Nuotraukoms spausdinti įsirengdavau laboratoriją vonioje – ten sunešdavau kėdes, stalą, fotografijų didintuvą. Taigi tam, kad galėtum savo rankose laikyti fotografiją, tekdavo nemažai pavargti. Negalima net palyginti su šiandiena, kai užtenka paspausti mygtuką ir gali nuotrauka iškart pasidalyti su draugais. Tad anuometės fotografijos technologijos kompleksiškumas man leido į ją susikoncentruoti ir užsimiršti.

Nuotraukoms spausdinti įsirengdavau laboratoriją vonioje – ten sunešdavau kėdes, stalą, fotografijų didintuvą. Taigi tam, kad galėtum savo rankose laikyti fotografiją, tekdavo nemažai pavargti.

– Tuo metu, neturėdamas jokių žinių apie meno istoriją, kūrėte fotografijas, kurias galima priskirti svarbioms meno raidos kryptims – stebime nemažai eksperimentinės ir konceptualiosios fotografijos, ready-made objektų kompozicijų. Kaip išvis susidomėjote fotografija?

– Kai buvau mokinys, Sovietų Sąjunga jau byrėjo, nemažai fabrikų užsidarė, o jų produkcija labai atpigo. Galėdavai nesunkiai nusipirkti fotoaparatą ir visų fotografijai reikalingų priemonių. Prisimenu, mama man duodavo šiek tiek pinigų – šiais laikais tai būtų maždaug 5–10 eurų, ir aš už juos nusipirkdavau visų fotografijos juostoms ryškinti ir fotografijoms spausdinti reikalingų reikmenų.

Mokykloje vykdavo tiek istorijų, o aš jas tiesiog rekonstruodavau. Susiklostė įdomi situacija, kad klasėje buvome netgi trys fotografuojantys ir namie patys fotografijas ryškinantys vaikinai. Daugiau niekas fotoaparatų neturėjo, nors, kaip minėjau, tai nebuvo brangus malonumas. Vaidinau fotografo vaidmenį ir dokumentavau kasdienį mokyklos gyvenimą, o klasės draugai, be abejo, jautė fotoaparato svarbą ir noriai man pozuodavo. Pastebėdavau, kad vaikinai nuotraukose visada stengdavosi atrodyti stipresni negu iš tikrųjų arba bent jau pademonstruoti viršenybę prieš ką nors. Keista, galvodavau, kad turiu tokį stiprų ginklą rankose. Iš tikrųjų tampi šiek tiek privilegijuotas, kai išsitrauki fotoaparatą.

– Jūsų projektas "Nežinoma Latvijos fotografija" analizuoja įsivaizduojamą Latvijos fotografijos istoriją. Teigiate, kad nėra lengva rekonstruoti Latvijos fotografijos bruožus, kadangi karo metu daug garsių fotografų archyvų dingo arba buvo sunaikinti. Tad šis darbas yra fikcija – bandymas įsivaizduoti, kokia Latvijos fotografija galėtų būti. Papasakokite apie šią niekam nežinomą, jūsų sugalvotą latvių fotografijos pusę.

– Šį projektą kurti pradėjau prieš dešimt metų per magistro studijas Prahoje. 2016 m. Rygos fotografijos muziejuje jis pirmą kartą pristatytas publikai. Buvo labai svarbu, kad darbas būtų eksponuotas būtent fotografijos muziejuje, kadangi jis kalba apie fotografijos istoriją.

Tai katalogo tipo knygelė, talpinanti informaciją apie fotografus ir jų kūrinius. Nesu linkęs šio darbo vadinti fikcija, nes šiais postrealybės laikais nebėra aišku, kas yra tikra, o kas ne. Tai pusiau fikcinis kūrinys – fotografus ir jų kūrybines kryptis išgalvojau pats, kadangi apie Latvijos fotografijos istoriją nėra daug informacijos. Todėl ir pagalvojau, kad būtų smagu sukurti ką nors įdomaus.

– Jeigu pats viską išgalvojote, kodėl manote, kad darbas – tik pusiau fikcija?

– Bet juk Latvija ir tam tikras kontekstas egzistuoja. Taip, fotografus aš išgalvojau, tačiau nevadinu jų fikcija, nes jie daug tikresni ir gyvesni negu kai kurie iš tikrųjų egzistuojantys žmonės. Šį darbą pernai nupirko Latvijos nacionalinio meno muziejus, jis buvo įtrauktas į jo rinkinius. Taigi šie išgalvoti fotografai jau įeis į istoriją. Muziejus nupirko nedaug darbų, tad kiti fotografai įsižeidė, kad taip pasisekė tik mano projektui. Taigi šie vardai yra daug tikresni už instituciškai priimtinus ir realius fotografus, tad kyla klausimas, ką galime vadinti fikcija ir ką ne.

– Jūsų naujausią, kol kas nebaigtą darbą "Latvian Lookbook" sudaro fotografijos iš jūsų vaikystės namų ir aplinkos. Ši publikacija parodijuoja toli nuo realybės esančius valstybių proginius, užsienio auditorijai skirtus leidinius, tad darbui pasirinkta dažniausiai ignoruojama žemesnioji visuomenės dalis. Ką čia išvysime?

– Vis dar vyksta šio projekto kūrybinis procesas. Stengiuosi susisteminti fotografijas, kurias užfiksavau beveik prieš 20 metų – tūkstantmečių sandūroje. Dirbu su senaisiais savo archyvais, išlikusiais dar iš paauglystės. Šiame leidinyje, kaip tikrame mados kataloge, bus pateikiama asmens nuotrauka su prierašu, ką jis vilki. Skirtumas tik tas, kad dauguma nuotraukų veikėjų – su dėvėtais drabužiais ar senais treninginiais kostiumais, o ne prabangiais apdarais. Komentuoju šias fotografijas žvelgdamas iš šių dienų perspektyvos – vėl iš dalies kuriu tam tikrą fikciją. Nuotraukose – stiprus socialinis kontekstas, tad mėginu jas šiek tiek sušvelninti. Man atrodo itin įdomu tai, kad 1990-aisiais, kai dauguma fotografijų ir buvo padarytos, dėvėtų drabužių parduotuvės buvo labai populiarios, kadangi jose buvo galima nusipirkti vakarietiškos aprangos. Tad fotografijos, atskleidžiančios, kaip girtas vyras ar benamis bando atrodyti vakarietiškai, labai paveikios. Šias nuotraukas sukūriau dar būdamas paauglys, tiesiog užsiėmiau gatvės fotografija, per daug negalvodamas apie socialinį ar politinį kontekstą, tačiau dabar matau, kad nors nuotraukos padarytos mėgėjiškai, jos turi stiprų užtaisą.

– Viename žinomiausių jūsų projektų – "Latvian Boys and Girls" – atskleidžiamos praėjusio dešimtmečio Latvijos jaunimo fotografijos pažinčių svetainėje "Draugiem.lv". Nuotraukose užfiksuoti jauni žmonės nesikuklina itin atvirai pozuoti, komiškai inscenizuoja erotines scenas, fotografuojasi su ginklais ar svaigalais. Kaip manote, ar žmonių požiūris į fotografijas socialiniuose tinkluose pasikeitė? Kodėl jauni žmonės tikėjo galį sužavėti priešingos lyties atstovus demonstruodami, kaip jie vartoja alkoholį ar smurtauja?

– Manau, kad šiais laikais tokias fotografijas žmonės visiškai natūraliai toliau deda į socialinius tinklus, tad požiūris tikriausiai nelabai pasikeitė. Prieš dešimt metų tai buvo gan egzotiška ir man asmeniškai visiškai nauja. Nėra įmanoma nueiti pas ką nors į namus ir šeimos albume rasti tokias fotografijas. Keletą metų prieš tai bandžiau susirinkti panašias nuotraukas iš įvairių fotoateljė ir salonų. Maniau, gal jie galėtų man atiduoti nepavykusius kadrus, kurių žmonės atsisakė. Tačiau darbuotojai man paaiškino, kad tai yra privati nuosavybė ir jie negali jos taip paprastai dalyti. Po kurio laiko draugas mane pakvietė į socialinį tinklą, skirtą draugams, – "Draugiem.lv". Prisijungiau ir labai nustebau pamatęs, kas ten dedasi, – žmonės lyg niekur nieko demonstruoja savo svetaines, miegamuosius, virtuves, netgi tualetus. Viską, ko aš niekaip nebūčiau galėjęs pamatyti kitais būdais. Taigi man buvo tam tikras šokas, bet kartu susižavėjau faktu, kad tu gali tiesiog be ypatingų pastangų stebėti kitų žmonių gyvenimus. Šios fotografijos buvo mėgėjiškos kokybės, o žmonės jose stereotipiškai seksualiai pozuodavo. Už fotografijos veikėjo nugaros paprastai matydavosi ir koks nors kambarys su visais ten esančiais namų apyvokos daiktais. Aiškiai matydavai, kad tai visiškai tipinis to laikotarpio butas, esantis neseniai iš geležinės uždangos išsilaisvinusioje šalyje. Tačiau asmuo fotografijoje dažniausiai bandydavo atkartoti tai, ką matė vakarietiškose reklamose. Manau, tai be galo įdomu ir nusipelno atskiro tyrimo. Serijoje galima rasti ir fotografijų, kur žmonės vieni kitiems grasina kirviais ar netikrais ginklais, tačiau manau, kad tai tiesiog juodas humoras ir juo jaunuoliai bandė papirkti kitus.

– Tačiau ar nekyla etinių klausimų paimant kitų žmonių fotografijas iš jų asmeninių paskyrų ir iš šių sukuriant darbų seriją?

– Na, jie patys įkėlė šias fotografijas į socialinę platformą. Manau, kad etinių problemų galėtų kilti tada, jei fotografijos būtų įdėtos į kokį nors neigiamą kontekstą. Tačiau aš jas tiesiog sudėjau į vieną seriją.

– Mėgstate stebėti žmones, kai jie to nežino. Videoprojektui "Message To No One" informaciją rinkote iš elektronikos parduotuvių, kur žmonės mėgsta žaisti su programa "Photo Booth". Surinkęs medžiagą iš įvairių prekybos taškų, ją sudėjote į vieną kompiliaciją. Kurdamas projektą "Excuse Me, Could You Please Take a Picture of Me?" traukinių stotyje prašėte praeivių jus nufotografuoti, kol tuo metu slapta juos filmavote. Grupinę atsitiktinių fotografų parodą vėliau iškabinote toje pačioje traukinių stotyje. Ar tenka sulaukti grįžtamojo ryšio iš savo darbų herojų? Jie pyksta, o gal džiaugiasi?

– Mano kūrinių herojai dažniausiai taip nieko ir nesužino. Kalbant apie "Message To No One", aš buvau sužavėtas galimybės, kad galiu pasiekti tokią informaciją. Jai rinkti naudojau atminties korteles, atmintukus ar tiesiog interneto ryšį. Niekaip negalėjau suprasti, kas turi teises į visą šią medžiagą. Žmonės ateina į parduotuvę, spontaniškai nusifilmuoja ir palieka šiuos įrašus, o kam tada jie priklauso? Parduotuvei? Jiems patiems? O gal niekam? Taigi surinkau visa tai ir sukūriau vieną videofilmą. Tačiau žmonės apie tai nesužino, o ir kaip galėtų? Retas iš jų eina į parodas ar domisi tokiais dalykais. Visi šie vaizdai yra ir internete, bet niekam tai nerūpi. Nesu sulaukęs jokio atsako – išskyrus projektą "Latvian Boys and Girls". Kai kurie žmonės rašė, kad į seriją pakliuvo jų pažįstami. Manau, visuomenei įdomu tik tada, jeigu autorius labai didelė žvaigždė, tada kai kurie tikisi ką nors gauti už tai. Šiuo atveju niekas per daug nesidomi. O aš ir nepadariau kažko tokio, dėl ko būtų galima piktintis.

Kas: Ivaro Gravlejo paroda "Kūryba ir tyrimai".

Kur: Kauno fotografijos galerijoje.

Kada: Veikia iki birželio 10 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių