Režisierius G. Varnas: o ką tu, žmogau, keistum savo gyvenime?

"Kai kurių dalykų negali išvengti, nes smegenys tau liepia eiti ne į kairę, o į dešinę", – apie galimybę pakeisti praeitį ir likimą sako režisierius Gintaras Varnas, ką tik Nacionaliniame Kauno dramos teatre pristatęs premjerą "Biografija: Vaidinimas".

Pokytis – kaip esminis dalykas, galintis iš naujo sukonstruoti likimą ar bent jau pakeisti jo kryptį, taip trokštamas kiekvieno žmogaus, nejaučiančio gyvenimo pilnatvės ir džiaugsmo, kuria geresnio pasaulėvaizdžio iliuziją. Noras pakeisti praeitį ar ištrinti negatyvias emocijas keliančias biografijos detales nėra svetimas kiekvienam mūsų. Tik ar iš tikrųjų, turėdami šansą pradėti viską iš naujo, elgtumės kitaip? O galbūt mums duoto gyvenimo iš esmės pakeisti ir neįmanoma?

Kelionė biografiniais vingiais per sąmonės ir pasąmonės klodus, žvilgsnis į sukauptas patirtis ir išgyventus potyrius, teatro suvokimas ir pajauta bei mintys apie gyvenimą, atsitiktinumus ir likimo pokyčius – pokalbyje su režisieriumi G.Varnu.

– Po pertraukos vėl dirbate Kauno dramos teatre. Koks jausmas grįžti ir vėl kurti čia?

– Susigundžiau, kai teatro direktorius pasakė, kad tiek stačiau, bet taip ir neišmėginau didžiosios scenos, kuri buvo pats pagrindinis visos rekonstrukcijos tikslas. Dabar du esminiai momentai yra padaryti su didžiąja scena, tai scenos langas praplatintas dviem metrais, nuo 8 iki 10, ir padarytas geresnis matomumas iš parterio, kadangi pagilinta scena. Architektas Algimantas Kančas sugalvojo šį labai gerą sprendimą, viskas padaryta su geru skoniu. Anksčiau fojė buvo žemos lubos, o dabar iškirto lubas ir fojė, priešais didžiąją salę, tapo dviejų aukštų, taip atsivėrė didžiulė erdvė. Taip pat labai patogi repeticijų salė, buvusi penktoji, rodyti spektaklius ji buvo labai nejauki, bet repetuoti ten labai gerai, todėl, kad yra visas scenos perimetras, tas pats plotas kaip scenoje ir tai yra pats svarbiausias dalykas repeticijų salei. Sąlygos geros, todėl norėjosi grįžti jau į baigtą ir vieną gražiausių Lietuvoje teatrą.

– Ilgus metus dirbote šiame mieste, koks jūsų santykis su Kaunu?

– Nors daug metų čia dirbau, bet kažkokio ypatingo santykio neturiu, nes čia atvažiuodavau tik dirbti. Pats esu tipiškas vilnietis, užupietis. Atvažiuoju čia ne kaip namo, bet kaip į gerai pažįstamą, mylimą miestą, teatrą.

– Naujausia jūsų premjera – spektaklis pagal Maxo Frischo pjesę "Biografija: Vaidinimas". Kas lėmė apsisprendimą pasirinkti būtent šį kūrinį?

– Šį kūrinį pasirinkau pats. Ilgokai galvojau, nors tą pjesę aš turėjau seniai ir norėjau anksčiau statyti, nebūtinai Kaune, bet ji kažkaip vis likdavo. O dabar pasirodė man tinkama dėl to, kad Kaune yra keletas aktorių, tinkamų vaidmenims, Antuanetės vaidmeniui pasikviečiau savo buvusią studentę Eglę Špokaitę. Kas atliks du pagrindinius vaidmenis – Kiurmano ir Režisieriaus, – jau žinojau iš karto. Tai Dainius Svobonas ir Sigitas Šidlauskas, aktoriai, su kuriais esame dirbę jau daugybę kartų.

Taip pat šio spektaklio atsiradimą čia ir dabar lėmė ir tam tikras mūsų bendras Lietuvos teatro kontekstas. Galbūt, sakyčiau, kartais perdėtas polinkis į visuomeniškumą, socialinį teatrą, tiesą sakant, nuo kurio kartais jau bloga. Žinoma, prie to ir aš pats esu prikišęs nagus ir ne vieną kartą, bet jau seniai pastebėjau, kad negalėčiau statyti vienokių spektaklių visą laiką, vienos temos, pakraipos, žanro, man tai būtų labai neįdomu. Gal čia toks savotiškas asmenybės susidvejinimas, kad vieną dieną man norisi labai jau kokio politinio ar pririšto prie realybės spektaklio, o kitą – visiškai priešingo, belaikio, egzistencinio ar poetinio.

– Kaip manote, kiek šis spektaklis bus aktualus šiandienos žiūrovui?

– Kai kurios medžiagos aktualios bet kuriais laikais, kaip koks Hamletas ar Romeo ir Džuljeta. Yra pjesių, kurios amžinos ir joms visiškai nesvarbi laiko dimensija, bet mes to laikotarpio "Biografijoje" neslepiame ir tarsi tokių aliuzijų į septintąjį dešimtmetį yra, minimos Paryžiaus demonstracijos. Tas laikas buvo gražus ir jo nereikia slėpti, nematau nieko bloga dėl to. Bet iš esmės pjesė labai bendražmogiška. Bet kuriuo laiku – ar šiandien, ar vakar, ar prieš 50 metų – visada žmogus kritiniais gyvenimo momentais pagalvoja: "O jeigu turėčiau galimybę savo gyvenimą pakeisti, nugyventi jį iš naujo, aš šito daugiau tikrai nedaryčiau."

– Bet ką nors pakeisti būtų galima tik išlaikant tą patirtį, kuri jau yra sukaupta esamajame laike.

– Būtent. Čia ir yra bėda, jei be šios patirties grįši į tą laiką, tai nežinia, kaip pasielgsi, gal net taip pat – tai, beje, ir vyksta toje pjesėje. Žmogus, būdamas tam tikro amžiaus, viską pradeda suvokti daug išmintingiau, ir tai, kas vyksta aplinkoje, ir tai, kas vyksta jam pačiam. M.Frischas pats labai tikėjo tokia utopiška, hipotetine mintimi, kad iš tikro biografiją galima pakeisti, tačiau pjesė vis dėlto yra pesimistiška.

– Kodėl? Jei pagrindinis veikėjas teigia, kad biografiją pakeisti įmanoma.

– Jis teigia, bet visa pjesė tai paneigia. Ten yra viena labai svarbi mintis: "Jei jau man leista pakeisti savo gyvenimą, tai visų pirma prašau kito intelekto." Režisierius sako: "Pala, pala, jūs ne taip supratote mūsų žaidimo taisykles, tas intelektas, kurį turite, jo nebegalite pakeisti, galite jį sunaikinti, pradėdamas gerti arba puldamas į religiją, galite jį demonstruoti, paversti dalykiniu ar politiniu intelektu, bet negalite jo pakeisti iš esmės. Tos smegenys, kurias turi, yra duotybė." Būtent dėl to jis ir nepakeičia savo biografijos, nors yra ir elgsenos profesorius, nes savotiškai tyrinėja savo elgseną ir gali pakeisti kažkurias smulkmenas, niuansus, bet iš esmės – ne. Ir finale sakoma: "Taip, galbūt kiekvienas norėtume pakeisti savo biografiją, bet kas iš to išeina? Banalybių variacijos."

– O kaip manote, kaip mes žvelgiame į savo praeitį? Ją iškreipiame ar matome tokią, kokia yra? O galbūt susikuriame tokią, kokią norime matyti?

– Aš galiu daryti prielaidą, kad vis dėlto ją iškreipiame. Žmogaus atmintis kai kuriuos dalykus blokuoja, kai kurių dalykų nenori atsiminti, taip jie ištrinami iš atminties. Matyt, kad atmintis cenzūruoja, pats negalėtum visko iš tikro atgaminti. Esu kažkur skaitęs, kad smegenys kažkaip žmogų apsaugo nuo tam tikrų dalykų ir tą iš atminties tiesiog ištrina. Kai kurių dalykų žmogus tiesiog neatsimena, netgi absoliučiai neprisimena to įvykio, tos dienos – tai kaip tam tikra amnezija. Būna juk, kad žmogus net nežino, kas jis toks, neatskiria ir neišskiria savo identiteto.

– O kokią vietą kuriant biografiją užima atsitiktinumai? Ar jie egzistuoja?

– Dažnai tavo paties smegenys tave tarsi ir nuveda ten, kur ir gali atsitikti tas atsitiktinumas arba ne. Kai kurių dalykų negali išvengti, nes smegenys liepia eiti ne į kairę, o į dešinę. Vienam liepia eiti gūdžią naktį per mėnesieną ir vaikščioti pamariais, o kitam tos smegenys liepia sėdėti namie ar gulėti lovoje. Galima sakyti, kad tuos atsitiktinumus sukeliame patys.

– O kokią įtaką daro aplinka?

– Žinoma, aplinka formuoja, bet šiaip jau smegenys, matyt, genetiškai užprogramuotos ir kiek jau to proto turi, tiek turi, bet gali jį lavinti, o galima ir tą nedidelį proto kiekį visai numarinti nelavindamas jo, nesimokydamas, neskaitydamas. Tos pačios smegenys kartais ir trukdo jas lavinti.

– Su kokiu nusiteikimu žiūrovas turėtų eiti į šį spektaklį? Ar reikia stengtis jį suprasti, ar tiesiog stebėti ir priimti?

– Visų pirma jis yra intelektualus, tad suprasti reikia, reikia turėti noro pakrutinti smegenis, bet manau, kad tai daugiau spektaklis su tokiu tęsiniu nakčiai ir pagalvojimu: o ką tu, žmogau, keistum savo gyvenime? Aš nepretenduoju į guru, čia daugiau toks viešas pamąstymas apie žmogaus smegenų sąsajas su jo elgsena, gyvenimu, biografija. Galima pamąstyti apie sąvoką "Tavo biografija". Ar tu ja patenkintas?

– O ar jūs patenkintas savo biografija? Galbūt norėtumėte ją pakeisti?

– Nusprendęs statyti šią pjesę pirmiausia pagalvojau: Varnai, o ką gi tu keistum? Aš pergalvojau ir tikrai žinau daug dalykų, ką keisčiau, jų nesakysiu, bet jų tikrai yra. O jei paklaustumėte manęs, ar vėl rinkčiausi teatro režisieriaus profesiją, vis dėlto turbūt taip, kadangi ji niekada negali būti nuobodi. Tu visą laiką kuri, jei kas nusibodo ar nepatiko, gali kurti kitą, kitokį spektaklį ir taip visą laiką lakstai nuo vieno prie kito, nėra kada nuobodžiauti – tai ir yra įdomiausia. Būna, kad vaikystėje žmonės ateina į teatrą ir iš jo jau nebeišeina.

Man taip ir nutiko, tas apsėdimas prasidėjo dar mokykloje. Atsimenu, mes žiemą kažką statydavome, o pavasarį išvažiuodavau pas paukščius ir pamiršdavau teatrą. Pavasarį jis man neegzistuodavo, o žiemą vėl grįždavo, buvau tarp dviejų sričių. Tai liko ir iki šiol.

– Šiuo metu gyvenate labai produktyvų kūrybinį laikotarpį, kaip atrandate jėgų ir stiprybės?

– Dabar taip netyčia išėjo, nes taip susiklostė aplinkybės. Bet jau po šio spektaklio tris mėnesius nieko neveiksiu. Pavasarį man ramiau, išvažiuoju pas paukščius ir greit viskas atsikuria, bet dabar, žiemą, sunkiau. Tačiau gamta visada suteikia didelę atsvarą.

– Ar lengvai gamtoje pavyksta atsiriboti nuo teatro?

– Pavyksta. Nuvažiuoju į didžiulę salą, kur tūkstančiai paukščių, ir ten išgaruoja visos mintys iš karto, o kai dar reikia bėgioti paskui kiriukus ir juos žieduoti, tai jokių minčių apie teatrą nebelieka visai.

– O ką jums duoda teatras?

– Visų pirma tai mano profesija. Be to, tai duoda tą keistą jausmą, kai kartais nesuprantu, kur gyvenu. Ateina vienas spektaklis, po to – kitas, ir aš nuolat kuriu kokias nors paralelias realybes, o tas realusis gyvenimas eina ir man jis kartais būna toks neįdomus, kad net nežinau, kas jame vyksta. Aišku, ne visada, bet kartais. Prie to kito pasaulio kūrimo taip pripratau, kad tai jau man kaip narkotikas.

Man labai patinka Haris Poteris būtent dėl to, kad tai yra fiktyvi (o gal nefiktyvi) realybė, tai tarsi paralelinis magijos pasaulis ir man tai šiek tiek panašu į teatrą savo esme – jie užsiima burtais, o mes, ko gero, taip pat. Kai prieš trejus metus man pasiūlė rinkti režisierių kursą, labai gerai prisimenu tą naktį, per kurią reikėjo apsispręsti, ar sutinku, ar ne. Tada pasakiau, kad jei rasiu tikrą motyvaciją, bus taip, jei ne – tai ne. Ir aš tą naktį pagalvojau: o kas yra teatro režisierių mokykla? Juk iš esmės tai yra burtų ir magijos mokykla, vadinasi, tai yra Hogvartsas. Ta mintis man patiko ir tada aš sutikau.

– O ar susikurta realybė neužgožia realaus gyvenimo?

– Dažnai užgožia, bet kas čia blogo? Visada kūryba užgožia. Michelangelo, ketverius metus tapydamas Siksto koplyčios lubas, pamiršo, kur iš viso realiai gyvena.

– Galbūt noras kurti kitas realybes ateina iš troškimo sukurti geresnę realybę?

– Dramaturgija bei teatro medžiaga minta mūsų esama realybe, dažniausiai skausminga arba labai negatyvia, juk teatrui neįdomus budistų vienuolių gyvenimas Tibeto kalnuose todėl, kad ten nėra dramų, konfliktų. Teatrui negali būti įdomi meditacija, teatras yra konflikto menas, o konfliktas yra teatro pagrindas, kitaip negali būti. Jokia drama be konflikto negali būti drama, o visa mūsų teatro medžiaga yra realus gyvenimas. Tačiau dabar aš galvoju apie kitą variantą, kitais metais gal pamėginsime pažaisti teatre naujųjų utopijų temomis, tai galbūt ir bus to naujo, geresnio pasaulio kūrimo paieškos.

– O pats esate optimistas ar pesimistas?

– Oi, aš esu pesimistas. Kuo toliau, tuo labiau nematau jokio pagrindo dideliam optimizmui, pradedant visu gamtos niokojimu, žmonių skaičiaus didėjimu ir manau, kad tai baigsis katastrofa. Be to, esu nelabai geros nuomonės apie žmogaus prigimtį. Dar W.Shakespeare sakė, kad žmogus yra gana bjauri būtybė, o darvinistiniu požiūriu – tai yra pati agresyviausia rūšis žemėje.

– Ta agresija kyla iš poreikio išlikti ar iš egoizmo?

– Žmonės turi labai gerai išvystytus intelektą ir smegenis. Tai gali būti ir didžiausia dovana, ir tokia pat didelė bėda. Aišku, tarp žmonių yra ir angelų, ir visiškų genijų, kuriančių šedevrus. Tai yra jų smegenų vaisius. Kita vertus, dauguma žmonių yra tie, kurie, deja, tuos šedevrus, o ir ne tik juos, bet visą aplinką tik naikina dėl savo godumo – iš esmės dėl naudos.

– O kodėl vieni daugiau duoda, o kiti ima? Nuo ko tai priklauso?

– Išimčių būna kiekvienoje rūšyje. Juk yra ir varnų baltų, visada yra tam tikra dalis, procentas kitaip besielgiančiųjų. Matyt, reikalingi ir vieni, ir kiti.