Hubba – keturkojė psichoterapeutė ir kovotoja su varnomis

Kauno tvirtovės VII forte veikiančio neformaliojo vaikų švietimo daugiafunkcio centro komandoje ypatingas pareigas garbingai eina Meino meškėno veislės atstovė Hubba. Apie ją pasakojo šio forto atgaivinimo iniciatorius ir organizatorius Vladimiras Orlovas ir jo žmona Aleksandra.

Išgelbėta ir mylima

Ne tik suaugusieji, bet ir daugybė vaikų žino, kur Kaune yra VII fortas. Mat būtent ten, forto kareivinėse, veikia žinomo Lietuvos karybos paveldo tyrinėtojo, gido, muziejininko V.Orlovo įkurtas neformaliojo vaikų švietimo daugiafunkcis centras. Jame moksleiviams sudarytos unikalios sąlygos pažinti ne tik į forto istoriją, lavinti savo gebėjimus karinės tematikos žaidimuose, bet ir gilintis į mokslo paslaptis čia įrengtose moderniose edukacinėse laboratorijose. Nemažas vaidmuo šiuose užsiėmimuose, kuriems vadovauja istorijos, gamtos ir tiksliųjų mokslų specialistai, tenka prieš kelerius metus forte apgyvendintai Meino meškėno veislės katei Hubbai, puikiai atliekančiai psichoterapeutės, naktinės forto sargės ir mūšių su varnomis organizatorės pareigas.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Kai priartėjome prie forto kareivinių, mus pasitiko iš pažiūros tingi išdidžios eisenos Hubba. Aleksandra parsivežė šią įspūdingo grožio ir dydžio katę iš vieno užsienio veislyno. Mat Hubba buvo nebereikalinga veislynui, kuris išnaudojo geriausias reprodukcines katės galimybes. Alleksandra parsivežė jau sterilizuotą katę. Apsupta VII forto komandos narių ir vasarą čia rengtų edukacinių stovyklų vaikų dėmesio, Hubba gretai atsigavo ir tapo daugiafunkcio centro darbuotojų ir lankytojų numylėtine bei talismanu.

Keturkojė psichoterapeutė

Šią vasarą kas savaitę po 30 vaikų pamainoje prasmingai leido laiką VII forte organizuojamose edukacinėse stovyklose. Čia kiaurus metus veikiančioje Jaunųjų mokslininkų laboratorijoje pavyko sutikti buvusius stovyklautojus Irmantą, Gustę ir Jekateriną, savanoriškai talkinusius čia besitvarkančiai chemijos mokytojai Viltei Asanavičiūtei.

Kovos įkarštyje laksto paukščių plunksnos ir Hubbos kailio plaukai, tačiau katei nugalėti tikrą juodaskvernių armiją forto teritorijoje ne dažnai pasiseka.

Jaunuoliai teigė, kad tiksliųjų ir gamtos mokslų užsiėmimuose, o ypač eksperimentų metu Hubbos buvimas tiesiog būtinas, nes katė savo ramybe pašalina bet kokią įtampą. Gražuolė Hubba dažniausiai užima stebėtojos poziciją, įsitaisydama snausti ant kėdės netoli, pavyzdžiui, į cheminius bandymus įnikusių ar fizikos užduotis sprendžiančių vaikų. Ne kartą katė yra prisigretinusi prie susikrimtusio, tarkim, dėl nepavykusio cheminio bandymo vaiko. Nedidelis jo kontaktas su Hubba – ir vaiko veidas nušvinta. Toks jos pasirodymas tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku – tikra mįslė. Kaip ir jos požiūris į peles, kurios retsykiais pasirodo forto teritorijoje. "Pats mačiau, kaip snaudusios ant terasos grindų Hubbos panosėje pirmyn – atgal šmirinėjo pelė, į kurią katė nekreipė jokio dėmesio", – patikino forto pertvarkos įkvėpėjas ir organizatorius V.Orlovas.

Organizuoja kovas su varnomis

Huba, priešingai nei kitos katės, nemėgsta karščio, todėl šią vasarą ji dažniausiai sukiojosi tarp forto viduje zujusių vaikų. Kai jai įkyrėdavo vaikų dėmesys ir glamonės, Hubba ištrūkdavo iš jų rankų ir pasislėpdavo tik jai vienai žinomuose forto užkaboriuose. Beje, naktį ji viena lieka elektronikos saugomame forte. Katės pėdsakai rytą išduoda, kad Hubba naktimis daug vaikšto po jai pažįstamas forto kareivines. Ko ji ten ieško? Tai dar viena mįslė.

"Dabar, kai stovyklos baigėsi, ir nuslūgo karščiai, Hubba daugiau laiko praleidžia lauke. Retsykiais ji įsivelia į kovas su varnomis, kurios taikosi okupuoti forto teritoriją. Hubbai baisiai nepatinka šios sparnuotos okupantės ir ji puola jas su įniršiu. Tačiau ir varnos nepėsčios – tada kyla didžiulis triukšmas. Kovos įkarštyje laksto paukščių plunksnos ir Hubbos kailio plaukai, tačiau katei nugalėti tikrą juodaskvernių armiją forto teritorijoje ne dažnai pasiseka. O štai iš mūšio su šias paukščiais terasoje Hubba visada išeina nugalėjusi – išdidžiai pakelta galva ir uodega", – pasakojo Aleksandra.

Pašnekovės vaikystė, pasirodo, prabėgo be jokio gyvūno namuose. Todėl pradėjusi savarankišką gyvenimą, pasirūpino, kad jos vaikai galėtų kiekvieną dieną bendrauti su gyvūnu. Nesvarbu, kokiu – šuniuku, katyte, pelyte ar paukšteliu. Mat gyvūnai, be kita ko, sugeria mūsų nelaimes, blogas nuotaikas ir svarbiausia – moko mylėti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Taiaš

Taiaš portretas
O aš kai bandžiau MOKINIŲ ATOSTOGŲ metu atsivest klasėn mini šuniuką, kad ir jam, ir man būt linksmiau darbuotis, ūkvedė tooookį vėją pakėlė... Nu ok. Mintyse jai pareoškiau užuojautą ir parvežiau savo mylimuką namo už 17km. Ales gut, kaip sakoma. Pati kalta...

Kokia grazuolyte..

Kokia grazuolyte.. portretas
Mazulei pasiseke,kad cia atvyko.Dabar jauciasi mylima ,o ji tuo paciu atsilygina.Sekmes katukei ir jums abiems...

padraika

padraika portretas
oj, kokia gražuolė! :)
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių