Į Žemaitijos etnografinį regioną – literatūriniu autobusu

Jau trečius metus Kauno apskrities viešoji biblioteka vykdo projektą „Skaitymas šeimoje: nuo lopšinių iki šiurpių“. Šį kartą naudojant keliavimą po Lietuvą su šeima kaip skaitymo skatinimo formą siekta ugdyti Kauno ir Kauno regiono nacionalinių mažumų bei socialinės atskirties rizikos šeimų tautiškumą, skatinti domėjimąsi savo kultūra bei kurti skaitymo šeimoje tradicijas. Dviejų dienų (gegužės 19–20 d.) kelionės, į kurią išsiruošė bibliotekos skaitytojų šeimos, kryptis buvo Žemaitijos etnografinis regionas.

Pirmoji kelionės stotelė – Kretingos rajone, Sausdravuose, įsikūręs Baltų mitologinis parkas. Parko gidas Julius, lydėdamas pažintiniu taku, pasakojo apie senąsias baltų dievybes, o kad slapčiausi troškimai išsipildytų, kiekvienas galėjo ant aukuro paaukoti saują gintaro dulkių... Žemaitijos moksleivių folkloro ansamblis „Kėilelė“ mokė liaudiškų dainų, sutartinių, šokių. Ne visi drįso išbandyti kantrybę klaidžiajame „Vadimo labirinte“, kurio centre įrengtas likimo, arba paskirtosios laimės, simbolis – šulinys. Labirintas simbolizuoja žmogaus gyvenimo kelią, jo likimą. Mažiausiesiems itin patiko netradicinė pramoga – Raugučio žaidimas, kai supamasi įlipus į kubilus.

Popietę keliautojai išskubėjo į Kretingos dvarą. Kretingos muziejaus Tradicinių amatų centre laukė saldžiausia kelionės dalis – edukacija dvaro saldaininėje. Šeimos susipažino su saldainių gaminimo tradicijomis Lietuvoje, pamatė visą šio skanėsto gimimo procesą, patys gamino karamelinius saldainius, o kad lauktuvės butų dar gražesnės, išmoko juos įpakuoti. Ir, be abejo, ragavo prisiragavo.

Vakare laukė Telšiai. Po vakarienės keliautojai rinkosi į lopšinių vakarą Masčio ežero prieplaukoje. Projekto partneriai, Kauno Aleksandro Puškino gimnazija, suteikė galimybę pasiklausyti ne tik lietuviškų, bet ir rusiškų bei lenkiškų lopšinių. Lyriškos melodijos, šiltas vakaras, tolumoje besisupančios žvejų valtelės – viskas, ko reikia ramiam miegui. Tačiau argi miegosi, kai dar reikia surasti visas Telšių meškas?

Antroji diena buvo skirta pažinčiai su Telšiais. Žemaitijos turizmo informacijos centro gidė padėjo surasti pagrindines miesto meškas – mažosios architektūros „įžymybes“.

Šeimos aplankė ir Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešąją biblioteką, kurioje šiltai pasitiko Vaikų literatūros skyriaus vedėja Rūta Savickienė. Šios dienos „saldainiais ausims“ tapo Telšių moksleivių pasakojamos istorijos žemaičių tarme. Vėliau šeimos buvo pakviestos pasižiūrėti filmo apie K. Praniauskaitę.

Paskutinysis kelionės iššūkis – įkopti į vieną iš aukščiausių Žemaitijos kalvų – Šatrijos piliakalnį ir ten klausytis sekamų šiurpių. Tai nebuvo sudėtinga net patiems mažiausiems kopėjams, kuriems dar tik treji. Pakerėti besidriekiančių laukų platybių, visi norėjo kartu su poetu ištarti: „Graži tu, mano brangi tėvyne...“

Nenumaldomai artėjant laikui, kai acideivuojam su žemaitee ėr konteni išraram nomei, keliautojai stengėsi apie Žemaitiją sužinoti kuo daugiau – domėjosi aplankytų miestų istorija, sekė sakmes, žemaičių tarme skaitė anekdotus ir patarles, minė mįsles, netgi išmoko kelis žemaitiškus žodžius.

Kelionės metu šeimos fiksavo savo emocijas ir įspūdžius mobiliaisiais telefonais. Vėliau iš šios vaizdo medžiagos kino centro „Romuva“ darbuotojos sumontuos filmą, kurio premjera įvyks rugsėjo mėnesį, ir šeimos vėl susitiks baigiamajame renginyje.

O kaip šią vasarą su šeima skaitysite jūs?