Kamerinis teatras gyvena premjeros nuotaikomis

  • Teksto dydis:

Kauno kamerinis teatras gyvena premjeros nuotaikomis. Kitą savaitgalį čia bus parodyta airiška komedija "Akmenys jo kišenėse", režisuota į gimtojo miesto sceną sugrįžtančio Gyčio Padegimo.

Šiuolaikinės airių dramaturgės Marie Jones (gim. 1951 m.) pjesė "Akmenys jo kišenėse" vienuolika metų gulėjo režisieriaus darbo stalčiuje, kol sulaukė palankios valandos.

Režisierius teigia, kad sekdamas dabartines pastatymų tendencijas, pastebėjo, jog dauguma spektaklių pasakoja istorijas apie visuomenės paraštes, skirtingų socialinių grupių ir kultūrų paribius, visuomenės marginalus bei poapokaliptinius šiukšlynus. Todėl šiame kontekste pjesė "Akmenys jo kišenėse" yra retas veikalas, pasakojantis apie bendruomenės branduolį ir pamatines jos vertybes – solidarumą ir atjautą.

Pagrindiniai pjesės herojai – paprasti Airijos užkampio žmonės, kurių gyvenimą aukštyn kojomis apverčia staiga įsiveržusi filmavimo grupė iš Holivudo. Paprasti kaimiečiai tampa statistais filmavimo aikštelėje ir suvokia, kad jie yra maži sraigteliai ne tik dideliame filmavimo mechanizme, bet ir gyvenime. Pamažu užguiti, nereikšmingi, išnaudojami veikėjai ieško bendrumo, atranda vienas kitą, mėgina atsiremti į šalia esantį, kad išliktų. Mezgasi pagrindinė bendruomenės ašis – atjauta, draugystė, vienybė, veikėjai įgyja orumo, išmoksta turėti savo nuomonę bei apginti savo poziciją.

Ši pjesė atskleidžia visą žmonių draugystės anatomiją – kaip dviejų žmonių draugystė plečiasi, tampa visuotiniu solidarumu, galinčiu sukelti pasipriešinimą, kurio labai trūksta mūsų visuomenėje. Šiandienos visuomenės gyvenime pastebime, kad žmonės turi tūkstančius feisbuko draugų, kurie tesukuria draugystės iliuziją. Virtualus bendravimas, pasak G.Padegimo, tėra realybės pakaitalas, dvasinė masturbacija. Žmonės praranda tikruosius dvasinius ryšius, iš kurių ir išauga sociumas. Sveiki dvasiniai ryšiai subrandina sveiką visuomenės organizmą, o jų nebuvimas – visuomenės ligų metastazes.

Spektaklio režisierius mano, kad daugybė žmonių šiandien palieka šalį būtent dėl dvasinės infrastruktūros nebuvimo, žmogiško orumo stokos. Visos ekonomikos krizės yra dvasinės krizės padariniai.

"Jeigu mes gyventume normaliai, jeigu draugystė ir atjauta būtų mūsų duona kasdieninė, nereikėtų nė akcijų mirštantiesiems iš bado gelbėti", – sako režisierius. Susvetimėjimas, vienybės, orumo, bendruomeniškumo stoka yra tie akmenys mūsų kišenėje, kurie traukia mus į dugną. Todėl ši pjesė yra labai savalaikė ir aktuali.

Spektaklis įdomus ne tik savo tema, bet ir forma. Visą istoriją pasakoja du žmonės – Jonas Baranauskas ir Vytautas Gasiliūnas, įkūnydami 15 pjesės personažų. Du aktoriai kuria visą personažų karnavalą: ir pasipūtusį filmo režisierių, ir jo padėjėjus, ir ekscentriškąją kino žvaigždę, ir statistus, ir žioplinėtojus. Istorija papasakota šmaikščia, žaisminga kalba, autoironija nustelbia bet kokį moralizavimą.

Ši Marie Jones pjesė pelnė Laurence'o Olivier apdovanojimą už geriausią naująją pjesę Londone 2001 m., išversta į daugelį kalbų ir statyta daugiau nei 30 šalių. Į lietuvių kalbą ją išvertė Vilija Grigaitytė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

...

... portretas
...Režisieriaus Padegimo režisūra- įdomi mįslinga ir gili-

Taip...

Taip... portretas
Būtinai noriu pamatyt.Manau, kad ypač jaunimui ji aktuali dvasiniam veržlumui ir pasitikėjimui savimi skatinti
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių