Kartais tik padėjus tašką galima judėti į priekį

Prieš dvejus metus kūrybinę veiklą sustabdęs ir keturiolika metų nekurti pasiryžęs menininkas Juozas Laivys, kurio ankstesnius darbus bus galima išvysti šių metų Kauno bienalėje, tiki, kad kartais tik padėjus tašką galima judėti į priekį.

Tą patį menininkas siūlo padaryti ir šių metų bienalės lankytojams. Su nebekuriančiu menininku kalbamės apie meno viešoje erdvėje galimybes, mobiliąsias jo sukurtas skulptūras, keliaujančias po įvairius Lietuvos miestelius ir mezgančias dialogus su vietiniais gyventojais, bei menininko apsisprendimą nebekurti.

– Savo kūryboje daug dėmesio skyrėte viešosioms erdvėms. Kaip manote, koks turėtų būti meno ir viešosios erdvės santykis?

– Kai pagalvoju apie santykius, pirmiausia į galvą ateina harmonizacijos sąvoka. Santykis turi būti pagrįstas. Paprastai viešoji erdvė, kaip vieta, yra labai svarbi meno viešos erdvės sudedamoji dalis. Ji funkcionuoja kaip fundamentalus atspirties ir atramos taškas, pagrindinė tema ir struktūra. Dėl vietos analizavimo ir organizavimo kūrinys įgauna konkrečių savybių, skiriančių jį nuo kitų šiuolaikinio meno praktikų.

– Tęstiniame savo projekte "Mobilios skulptūros", vykusiame 2009–2013 m., tyrinėjote meno galimybes viešose erdvėse ir siekėte šiuolaikinį meną padaryti lengviau prieinamą didesnei visuomenės daliai. Gal galite šiek tiek daugiau papasakoti apie šį projektą, jo problematiką, vietas, kurioms kūrėte skulptūras, ir žaismingą jų išraišką?

– "Mobilios skulptūros" – tai per penkerius metus kryptingai įgyvendintas projektas, skirtas apmąstyti ir praplėsti meno viešose erdvėse galimybes. Projekte ypatingas dėmesys skirtas Lietuvos regiono mažųjų miestelių gyventojams ir jų aplinkai. Keli atskiri mobiliųjų skulptūrų objektai buvo realizuoti ir kaimyninėse šalyse, kurios turi sausumos sieną su Lietuvos Respublika – Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje ir Rusijoje. Vienas projektas realizuotas Šveicarijoje.

Autentiškas, 4 m siekiančias skulptūras kūriau ne tik konkrečiai erdvei, bet ir istoriškai nereikšmingiems įvykiams, todėl jas galima suprasti ir kaip tradicinių monumentų kritiką. Skulptūros buvo gabenamos, demonstruojamos ir fotografuojamos įvairiose situacijose greta specifinių istorijos, archeologijos, architektūros paminklų su atsitiktinai sutiktais vietiniais gyventojais. Joms keliaujant po įvairius miestelius, vyko diskusijos tarp kūrėjų ir žiūrovų, o vėliau žiniasklaidoje pasirodę straipsniai tapo savotišku tokio pobūdžio meno įteisinimu (legitimacija). Taip norėjau paskatinti žmonių kūrybiškumą, puoselėti viešojo gyvenimo kultūrą, propaguoti individualią kūrybinę raišką.

Apskritai savo kūrybos atraminiu tašku laikau veiksmą esamajame laike. Galimybė veikti – neginčijamas dabarties įrodymas. Mes egzistuojame čia, kur gausu praeities įrodymų, o ateitis dar neįrodyta. Galimybė modeliuoti įvykius dabar yra esminis veiksmas, galintis apibendrinti visą mano kūrybos problematiką. Todėl ir putplasčio medžiagą mobiliosioms savo skulptūroms pasirinkau neatsitiktinai. Akmens, bronzos amžiai – jau praeitis, o patvarumu neatsiliekantis putplastis yra mūsų dienų – plastiko epochos – liudytojas ateities archeologams.

– Viešose erdvėse eksponuojamas menas savaime tampa šiek tiek lengviau pasiekiamas eiliniam žiūrovui, tačiau kaip manote, ko reikia, kad meno kūrinys ne tik priverstų praeivį stabtelėti ir pažiūrėti, bet ir skirti laiko panagrinėti kūrinyje užkoduotą žinutę?

– Prievarta nieko nepasieksime, ypač jei kalbama apie eilinį žiūrovą. Jį galbūt galima medžioti. Kartais atrodo, kad menas viešose erdvėse būtent tuo ir užsiima. Kita vertus, menas viešose erdvėse žmonėms prieinamas kone visą parą ir vienas iš patraukliausių šio žanro bruožų yra galimybė susidurti su atsitiktiniu praeiviu, kuris visiškai nepasiruošęs susitikti su menu. Netikėtumo veiksnys visada turi specifinio patrauklumo. Ar tai nuves link to, kad kas nors bandys panagrinėti kūrinyje užkoduotą žinutę? Manau, kad ne, bet kartais užtenka pamatyti gerą kūrinį ir visai nebūtina jo suprasti. Supratimas, kaip katarsis, gali aplankyti neapibrėžtomis aplinkybėmis, visai ne čia ir dabar.

– Šių metų Kauno bienalė skatins naujas, šiuolaikiškas bei konceptualias paminklinimo idėjas ir kvies permąstyti tradicinių monumentų reikšmę mieste. Kokias šiandienes paminklinimo problemas įžvelgiate jūs? Kodėl, jūsų nuomone, svarbu apie tai kalbėti ir kas turėtų tai daryti?

– Atsakydamas į šį klausimą, norėčiau pacituoti Giedrių Gulbiną: "Ar gali monumentali skulptūra įkvėpti praeivį taip, kaip kadaise Trakų pilies griuvėsiai įkvėpė keliaujantį Maironį? Taip, jei šis monumentas yra istorinio įvykio ar istorinės asmenybės amžininkas. Ne, jei ši skulptūra yra sumanyta su tikslu įamžinti praeitį, kuri pažįstama tiktai iš istorijos vadovėlių. Nors dar yra tikinčių, kad skulptūra gali įprasminti istoriją, realybėje tai istorijos įprasmina skulptūras, o ir bet kokią kitą veiklą. Tad lieka tik atlaidžiai stebėti desperatiškus bandymus kurstyti smilkstantį monumentalumo mito aukurą ir tiesiog džiaugtis akyse tarpstančia gyvenimiška tėkme, stebėtis ja bei stebinti kitus."

Aš asmeniškai paminklinimo problemų nematau, o visi pasakojimai apie vis tiek kada nors virsta beprasmiais. Kadaise tam padėjau tašką. Kažką panašaus siūlau padaryti ir Kauno bienalės žiūrovams. Taškas – tai galimybė pradėti naują sakinį su nauju veiksniu, tariniu bei vietos ir būdo aplinkybėmis, tai tikimybė laisvai judėti į priekį.

– Šiuo metu esate sustabdęs savo kūrybinę veiklą. Pasižadėjote iki 2029 m. nekurti meno. Kodėl priėmėte tokį sprendimą ir kodėl tokiam ilgam laikui?

– Iš dalies šis mano apsisprendimas taip pat grįstas taško koncepcija, nors šis taškas visai kitoks. Eidamas 40-uosius metus, 2015 m., apsisprendžiau keturiolikai metų sustabdyti individualią kūrybinę veiklą – tai iš dalies galima suprasti kaip bandymą menininko gyvenimą paversti meno kūriniu. Apsisprendimas nebekurti siejamas su noru gyventi Paulio Gauguino gyvenimą. Šio menininko biografijoje mane domina pasiryžimas atsisakyti bankininko karjeros ir radikaliai konceptualus noras pradėti tapyti sulaukus 40-ies. Tai menininkas ir darė keturiolika metų iki savo mirties. Mano apsisprendimas tarsi atvirkščias, todėl P.Gauguiną pasirinkau kaip mediumą su meno pasauliu, kuris man leidžia išvengti radikalių pasitraukimo pasekmių ir palieka galimybę sugrįžti. Fundamentali šio vyksmo priežastis yra bandymas peržengti disciplinos, kaip destruktyvios jėgos, interpretaciją ir noras ją traktuoti kaip individo pasirenkamą apribojimą, padedantį pažaboti nerimą, kurį sukelia neribota laisvė.

Akivaizdu, kad keturiolika metų nekurti neveikia taip alinančiai kaip gyvenimas kuriant iš inercijos. Nekūrimas, panašiai kaip ir nedarbas, socialinio modelio pjūvyje pamažu tampa norma. O situacija, kai begalė žmonių ima save tapatinti su menininkais, verčia menininkus primygtinai jiems pasiūlyti nekūrimo galimybę. Propaguojant nekūrimą tiesiog norima pasakyti, kad ne viskas yra menas, ką visi įsivaizduoja gebantys padaryti. Koks būtų mūsų gyvenimas, jei nebūtų buvę postimpresionizmo, lieka atviras klausimas.


Kas? XI "Kauno bienalė YRA IR NĖRA: paminklo [ne]galimybės klausimas".

Kur? Įvairiose Kauno erdvėse.

Kada? Rugsėjo 15 d. – lapkričio 30 d.


Šiame straipsnyje: Juozas LaivysKauno bienalė

NAUJAUSI KOMENTARAI

susireiksminusiems

susireiksminusiems portretas
arba eini, prispiria, pritupi, padedi taska ir judi i prieki. kol vel prispiria deti taska.

dejus

dejus portretas
skersai irgi galima eiti i prieki
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių