Kauno istorijos šimtmečiai pro vienų rūmų langą

Kiekvieną šiltąjį sezoną jų akis patraukia sodelyje eksponuojama archyvinių nuotraukų paroda. Šiemet ji pasakoja apie sodelio gilumoje stovinčius rūmus, į kuriuos paprastai einama susipažinti su 1918–1940 m. nepriklausomos Lietuvos prezidentais, prezidento institucija ir tarpukario Lietuvos gyvenimu. Tačiau kiek miestiečių žino, kad prezidento rūmai – tik vienas ir gana trumpas šio pastato istorijos eizodas? Ir kad pastato langai matė kone visus pastarųjų kone 200 metų Kauno istorijos svarbiausius epizodus.

Moterų rankose

Patys rūmai savo gyvenimą pradėjo XIX a. viduryje. Tuomet Kaunas atrodė visai kitaip nei šiandien. Čia, kur stovi rūmai, apsupti žaliuojančių medžių ir plačių gatvių, buvo Dominikonų vienuolyno žemė, naudojama daržams – juose greičiausiai augo ropės ar kopūstai.

Akimirka: prezidentas A.Smetona sveikina susirinkusiuosius Prezidentūros kieme istorinės sostinės –Vilniaus atgavimo proga (1939 m. spalio 11 d.). / Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune nuotr.

1843 m. įsteigus Kauno guberniją, išaušo miesto plėtros valanda. Atsivėrusiomis galimybėmis pasinaudojo ir kaunietė, kolegijos asesoriaus (valdininkų rangas Rusijos imperijoje) žmona, akivaizdžiai ne tik daili, bet ir protinga dama Flora Čechavičienė, nutarusi investuoti į nekilnojamąjį turtą.

1846 m. ji kreipėsi į miesto Dūmą leidimo sklype tarp Vilkomirskajos (dabar Šv.Gertrūdos) gatvės ir Mugių aikštės (dabar Istorinės LR Prezidentūros sodelis) statyti architekto Fiodoro Vinterio suprojektuotą dviaukštį mūrinį namą. Taip 1846–1847 m. išdygo naujas istorizmo stiliaus simetrinės kompozicijos, stačiakampis pastatas.

1852 m. pastatą įsigijusi kita versli kaunietė Pranciška Belozerskienė nusprendė praplėsti namo tūrį, prie šonų pristatydama po rizalitą. Atnaujintą pastatą ir greta buvusius pagalbinius pastatus (arklides, vežiminę ir sandėlius) 1860 m. ji pardavė Raseinių I gildijos pirkliui Solomonui Feinbergui, kuris prie jau esamo sklypo prijungė pusapvalę Mugių aikštę, taip suformuodamas teritoriją, kuri išbuvo nepakitusi iki pat XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigos.

Simbolis: atvirukas su Kauno miesto ir tvirtovės užkariautojų,Vokietijos imperijos kariuomenės generolų Karlo Litcmanno ir Hermanno von Eichhorno atvaizdais Kauno senamiesčio fone (1915–1918 m.). / E.Liesio rinkinys.

Gubernijos veidas

Pirklys 1866 m. namą su jį supusia aplinka ir pagalbiniais pastatais išnuomojo Kauno gubernatoriui. Taip gyvenamasis pastatas virto valstybine institucija. Nuomininkų teisėmis gyvenę gubernatoriai ir rūmuose dirbę kanceliarijos darbuotojai didesnių remontų pastate neatliko. Tačiau 1876 m. pastatą S.Feinbergas pardavė už 35 tūkst. sidabro rublių (dar 13 tūkst. buvo skirti remontui ir pirkimo aktams įteisinti) ir jis tapo ilgalaike Kauno gubernatorių rezidencija – vienu svarbiausių Kauno gubernijos reprezentacinių pastatų.

Rūmuose svečiavosi ne vienas garbus to laikmečio svečias. Svarbiausias metų vizitas – iš Vilniaus atvykusio generalgubernatoriaus viešnagė, kurios metu Kauno gubernatorius savo tiesioginiam vadovui turėjo pateikti išsamią veiklos ataskaitą. Tokio vizito metu antrojo aukšto audiencijų salėje būdavo įrengiamas generalguberanatoriaus laikinas priimamasis. Kitas atsakingas darbas – priimti į Vakarų Europą keliaujančius Rusijos imperatoriaus šeimos narius.

Dėl tokio pobūdžio vizitų tiek namo išorė, tiek vidus turėjo atrodyti nepriekaištingai, išlaikyti prabangos aurą: iš Rusijos imperijos buvo atgabenti masyvūs paauksuoti veidrodžiai, puošę laiptinę, priėmimų salę ir židinius. Rūmų kambariai buvo apstatyti prabangiais Liudviko XVI stiliaus baldais, o ant sienų pakabinta prašmatnių paveikslų.

Aišku, rūmuose būta ir kasdieniškesnių, ne tokių stresą keliančių vizitų. Pavyzdžiui, 1909–1910 m. pas brolį, Kauno gubernatorių Piotrą Veriovkiną, buvo apsistojusi sesuo, dailininkė ekspresionistė Mariana Veriovkina. Vizito metu dailininkė paveiksluose įamžino rūmų antrajame aukšte buvusią Audiencijų salę ir kelis pirmojo aukšto kambarius.

Rūmams tapus gubernatoriaus rezidencija, juose gyveno ir dirbo keturiolika Kauno gubernatorių. Pirmasis juose apsigyveno ir dirbo Aleksejus Kaznačejevas, o paskutinysis gubernatorius, užvėręs Kauno gubernatoriaus rūmų duris, Nikolajus Griazevas, iš rūmų ir Kauno pasitraukė 1915 m. gegužę.

Pirmoji vokiečių okupacija

Rūmai tušti ilgai nestovėjo. 1915 m. rugpjūčio 3-iosios rytas prasidėjo oro ataka virš senamiesčio mūrų. Keli sprogimai nugriaudėjo ir visai greta rūmų. Aukštesnės jėgos apsaugojo patį pastatą, tačiau kanceliarijos pastatui, sodo rožynui ir visai šalia rūmų tvoros buvusiems arklinio tramvajaus bėgiams, žinomiems konkės vardu taip nepasisekė.

Šitaip Kauną pasiekė Pirmasis pasaulinis karas, o kartu su juo – Vokietijos imperijos okupacinė valdžia, užėmusi Kauno miestą ir Rusijos imperijos valdininkų apleistus įstaigų pastatus.

Buvusiuose gubernatoriaus rūmuose įsikūrė Oberosto (teritorinis vienetas, sudarytas iš buvusių Rusijos imperijos Vakarinių gubernijų) karinės administracijos viršininkas – kunigaikštis Franzas Isenburgas-Birsteinas. Jo reikmėms buvo paskirtas pirmasis rūmų aukštas, o antrajame aukšte įkurta karininkų valgykla-restoranas ir poilsio kambariai su kortų stalais.

Pirmasis: prezidentas A.Smetona antrajame prezidento rūmų aukšte, Mažajame salone (apie 1928 m.). / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Rašytojas Arnoldas Zweigas, karo metais tarnavęs Kaune, kūrinyje "Mindaugas II" vaizdžiai aprašė antrojo aukšto vaizdą: "Šalia didžiosios salės, iš kur sklinda pietų triukšmas – žvanga peiliai, skamba lėkštės, brazda stumdomos kėdės, girdėti valgančiųjų čepsėjimas ir kalbos, jų prunkštavimai ir užgėros – "labai dėkoju" ir "į sveikatą", kai jie kelia alaus bokalus, – yra keletas mažesnių kambarių, kuriuose stovi baltai užtiesti stalai su išdėliotomis švarutėlėmis servetėlėmis – viskas, žinoma, konfiskuota. (...) Nors oras čia tvankus, popiet daug kas mielai lieka pasėdėti prie puodelio kavos su cigaru dantyse, nes gerai prikūrentų krosnių skleidžiama šiluma žadina tingulį ir maloniai veikia virškinimą."

F.Isenburgas-Birsteinas rūmuose rezidavo iki 1918 m. sausio, nes, Berlyną pasiekiant vis daugiau lietuvių skundų dėl nuožmaus kunigaikščio valdymo, teko pasitraukti iš pareigų. Dar 1917 m. gruodį į Kauną atvyko grafas Friedrichas von Falkenhausenas – civilinės administracijos viršininkas, kuris apsigyveno F.Isenburgo-Birsteino apleistoje rezidencijoje.

1918 m. pabaigoje buvo įvesta generalinio įgaliotinio Lietuvai pareigybė, turėjusi iš kariškių perimti civilių žmonių reikalus ir prižiūrėti valstybinių bei vietinių funkcijų perdavimą besikuriančioms Lietuvos valdžios institucijoms. Lapkričio 3 d. šios pareigos buvo paskirtos Ludwigui Zimmerlei. Pirmiausia jis apsistojo Vilniuje, tačiau, 1919 m. okupavus sostinę, kartu su valdžios institucijomis evakavosi į Kauną, kur perėmė buvusią F.von Falkenhauseno rezidenciją ir čia suformavo savo administracinį štabą.

Okupacija: rinkimų į SSRS Aukščiausiąją Tarybą rinkimų komisijos posėdis buvusių prezidento rūmų, po okupacijos pervardytų Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo namais, antrajame aukšte, Mažajame salone (1941 m.).  / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Dirbo jis tik iki liepos – po to užimamas patalpas turėjo užleisti Lietuvos valdžios įstaigoms. Tai tapo dar vienu lūžio tašku rūmų istorijoje. 1919 m. liepos 12 d. buvo priimtas sprendimas buvusioje Vokietijos imperijos karinės ir administracinės valdžios būstinėje įkurti prezidentūrą.

Laisvė ir lemtingoji naktis

Vokiečių išsikraustymas kiek užsitęsė, todėl prezidentas į rūmus, o prezidento kanceliarija – į greta rūmų buvusius pagalbinius pastatus įsikėlė tik 1919 m. rugsėjį. Pirmojo aukšto patalpos buvo padalytos tarp prezidento institucijos ir prezidento šeimos buto. Antrasis aukštas buvo paskirtas prezidento reikmėms: reprezentacinės patalpos, kuriose prezidentas priimdavo svečius, darbo kambarys, miegamasis ir kt.

Rūmai jau trečią kartą tapo politinės galios centru ir toks išbuvo du dešimtmečius. 1940 m. birželio naktį iš 14-osios į 15-ąją virš Lietuvos, Kauno ir prezidento rūmų pakibo juodi audros debesys, žinomi kaip SSRS reikalavimai Lietuvai: sudaryti naują vyriausybę, skubiai suimti ir teismui atiduoti vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą bei Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį ir užtikrinti sovietų dalinių įsileidimą į Lietuvos teritoriją.

Šią naktį prezidento rūmų Mažajame salone, kuriame buvo sprendžiamas prezidento, miesto ir visos šalies likimas, vyko Valstybės gynimo tarybos posėdis, simboliškai vadinamas paskutiniuoju posėdžiu.

Posėdžio dalyvis, žemės ūkio ministras Juozas Audėnas, prisiminė, kad prezidentas nusprendė apleisti Lietuvos teritoriją, nes numanė, kad jam tektų priverstinai pasirašyti Lietuvai žalingus aktus. Dėl to jau 15 d. popietę prezidentas patraukė Vakarų link, pavaduotojų palikęs ministrą pirmininką Antaną Merkį, kuriam teko užduotis sudaryti svetimai valstybei priimtiną vyriausybę.

"Pagelbėti" į Kauną atvyko ypatingasis Maskvos įgaliotinis Vladimiras Dekanazovas, kurio pagrindinis uždavinys buvo inkorporuoti Lietuvą į Sovietų Sąjungą. O tam pirmiausia reikėjo sudaryti naują vyriausybę, užimti prezidento rūmus ir pasirūpinti prezidentu, kuris paklustų primestai valiai.

Svetimųjų rankose

1940 m. birželio 17 d. prezidentinis linkolnas atvežė Justą Paleckį į prezidento rūmus, kuriuose įvyko "teisėtas" valdžios perdavimas. Buvęs žurnalistas tapo ministru pirmininku, einančiu prezidento pareigas.

Tolesni įvykiai klostėsi pasiutusiu greičiu: paleistas Seimas, skambios skanduotės, mitingai miestų aikštėse, prakalbos, sovietų diriguojami rinkimai, "savanoriškas" įsijungimas į Sovietų Sąjungą ir naująją santvarką vainikuojanti Lietuvos TSR Konstitucija.

Įtvirtinus naują santvarką senosios įstaigos imtos keisti naujomis. Taip prezidento rūmai virto Aukščiausiosios tarybos prezidiumo namais, kuriuose ir toliau šeimininkavo J.Paleckis. Laimei, 1941 m. pradžioje J.Paleckis inicijavo dalies buvusių prezidento rūmų turto perdavimą tuomečiam Kauno valstybiniam kultūros muziejui (dabartinis Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus). Tai leido išsaugoti nors ir labai nedidelę dalį reliktų, atspindinčių LR prezidento rūmų laikotarpį.

J.Paleckis rūmuose gyveno iki Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo pradžios – 1941 m. birželio 22 d. Rūmų sienoms neliko nieko kito, kaip tik laukti naujų šeimininkų. O pastarieji ilgai netruko – virš rūmų iškelta dar viena okupantų vėliava.

Nacistinės Vokietijos kariuomenei okupavus Lietuvos teritoriją ir čia įsteigus darinį, žinomą kaip Ostlandas (Rytų kraštas), į Kauną atvyko paskirtasis Reicho komisaras Hinrichas Lohse, kuris savo rezidencijai buvo nusižiūrėjęs buvusius prezidento rūmus. Tačiau pastarasis ilgai neužsibuvo – susižavėjęs Ryga, Ostlando centrą perkėlė į Rygą.

Rūmai neliko tušti. 1942 m. pastatas buvo pritaikytas Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos poreikiams. Čia vyko partijos narių posėdžiai, organizuojami propagandiniai renginiai hitleriniam jaunimui ir masiniai mitingai. Tačiau šiuo laikotarpiu apsiribojama tokiomis menkomis istorinėmis nuotrupomis, nes prie pastato iškilo užrašas "Eintrit nur für Deutsche" (liet. įėjimas tik vokiečiams), suteikęs teisę peržengti šio pastato slenkstį tik vokiečių kilmės asmenims. Pralaimėję karą vokiečiai traukėsi iš miesto ir rūmus paliko tuščius, išdaužytais ir lentomis užkaltais langais.

Ideologijos centras

Pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas atvėrė naują istorinių rūmų puslapį. 1944 m. vasarą sovietams reokupavus Lietuvą, Kaunas prarado tarpukariu turėtą politinio centro statusą. Mieste buvusios sovietų okupacinės valdžios institucijos ir jų darbuotojai, pasibaigus karui, grįžo į konstitucinę sostinę – Vilnių. Kaunas neteko politinio centro statuso, bet miesto urbanistinėje aplinkoje išliko nepriklausomos modernios Lietuvos ženklų, kuriuos naujoji valdžia užsimojo sunaikinti.

Okupacinė valdžia nusprendė vienu šūviu nušauti du: atiduoti pastatą ideologizuotai organizacijai, taip iš atminties ištrinant nepriklausomos Lietuvos Respublikos vaizdinį, ir kartu įsteigti erdvę, kurioje per įvairias veiklas būtų ugdoma sistemai tinkama pasaulėžiūra. Trumpam blykstelėjo pionieriškas epizodas: 1947 m. "Tarybų Lietuvoje" pasirodžiusiame J.Venckaus straipsnyje "Buvusio uzurpatoriaus rūmuose" nurodoma, kad antrajame rūmų aukšte veikė šachmatininkų, dramos, baleto būreliai, įrengta skaitykla, o buvęs prezidento kabinetas tapo pionierių grandžių vadovų susirinkimų kabinetu.

XX a. 6-ojo dešimtmečio viduryje priimtas sprendimas buvusiame valstybingumo centre įsteigti kitą ideologizuotą instituciją – Kauno srities švietimo darbuotojų namus, vadintus tiesiog Mokytojų namais.

Po kelerius metų trukusių remontų ir aplinkos pritaikymo naujoms reikmėms bei sovietinei estetikai, Mokytojų namai bendruomenei duris atvėrė 1957 m. gegužės 26 d. Mokytojų namų misija buvo "organizuoti ir plėsti idėjinį-politinį švietimo darbą švietimo darbuotojų ir jų šeimų narių tarpe, ugdyti mokytojų meninę ir sporto saviveiklą, turizmą ir t.t."

Ne tik mokytojai, bet ir kultūringo laisvalaikio pasiilgęs miestiečiai galėjo prisijungti prie daugiau nei dešimties vien meno kolektyvų, užsirašyti į kalbos ar siuvimo kursus ar įgyti žinių čia veikusiuose Liaudies universiteto fakultetuose, bibliotekoje. Lankytojus viliojo kino teatras, liaudies teatro vaidinimai, koncertai, parodos ir šventės, o jaunimą – ir populiarūs šokių vakarai. Lankytojas Sigitas Bervingis prisimena: "Šeštadieniais prezidentūroje vykdavo šokiai. Šokiai buvo mokami, tačiau labai populiarūs. Sueidavo daug jaunimo ir vyresnių žmonių. Grodavo gyva muzika. Prisimenu, kad grojo "Kertukai". Įėjimas buvo iš prezidentūros galo ir laiptais buvo pakylama į antrą aukštą."

Sugrįžimas: prezidento A.Smetonos sūnėnas Antanas Smetona su žmona Jadvyga (sėdi) ir dukterimi Sigute (1989 m.). / Sigutės Smetonaitės archyvo nuotr.

Išlauktas sugrįžimas

Mokytojų namai šiame pastate buvo įsikūrę beveik keturis dešimtmečius, tačiau, prasidėjus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, 1989 m. Kauno mokytojų namų pastatas perduotas tuomečiam Kauno valstybiniam istorijos muziejui (dabartinis Vytauto Didžiojo karo muziejus).

Po 1998–2002 m. restauracijos pastatui grąžintas prezidentinių laikų veidas, užgydytos sovietmečio žaizdos ir atvertos Istorinės LR Prezidentūros durys lankytojams.

Daugiau apie istorinius rūmus ir jų daugiasluoksnius pasakojimus – parodoje.

Kas? Paroda "Septynios rūmų istorijos. Preliudija".

Kur? Istorinės LR Prezidentūros sodelyje (Vilniaus g. 33, Kaunas).

Kada? veikia iki spalio 31 d.