Ką atneš permainų vėjai Kauno kameriniame teatre?

Kauno kameriniame teatre (KKT) – permainų vėjai: pasikeitė teatro vadovas, keičiamas įstaigos juridinis statusas. Senoji teatro vadovybė viešu protestu priešinasi šiems pakeitimams ir jaučiasi palaužta. Ar bus sunaikintas KKT? O gal atvirkščiai: jo laukia geresnė ateitis?

Kauno kameriniame teatre (KKT) – permainų vėjai: pasikeitė teatro vadovas, keičiamas įstaigos juridinis statusas. Senoji teatro vadovybė viešu protestu priešinasi šiems pakeitimams ir jaučiasi palaužta. Ar bus sunaikintas KKT? O gal atvirkščiai: jo laukia geresnė ateitis?

Apie sąmyšį dėl KKT – pokalbis su naująja teatro vadove Jurga Knyviene.

– Buvusi KKT valdžia teigia, kad teatrą tikslingai siekta sunaikinti, jog jis kitą mėnesį bus likviduotas ir veiks iki Naujųjų metų, o paskui tai būsiąs visai kitas teatras su kitais žmonėmis. Ar tai tiesa?

– Ar Oskaro Koršunovo teatrą (OKT) sunaikino prie jo pridėtas "Vilniaus miesto teatro" pavadinimas? Lyg ir ne. Rengiamasi keisti juridinį teatro statusą, o tai reikalauja ir bent kiek pakoreguoto pavadinimo. Šiuo metu siūlomame pavadinime pridėtas vienintelis žodis – "miesto". Taigi, net mažiau nei prie OKT.

Kauno jaunimo kamerinis teatras buvo įregistruotas kaip savivaldybės biudžetinė įstaiga, nes miestas turėjo galimybę prisiimti steigėjo įsipareigojimus. Pertvarkyti teatrus į viešąsias įstaigas nėra nauja mintis. Jau seniai žinoma – dar prieš priimant pirmąjį nepriklausomybės laikotarpiu Teatrų ir koncertinių organizacijų įstatymą, kad iš sovietmečio paveldėta biurokratinė biudžetinių įstaigų valdymo sistema yra griozdiška. Ji kadaise buvo sukonstruota ne pagal kūrybinės, o pagal gamybinės įmonės, dirbančios konvejeriniu būdu, darbo schemą. Bijodami meno kūrinius vadinti produkcija, vis dar esame įsikibę į fabriko darbo organizavimo principus, kurie netinka kūrybiniam procesui. Taip biudžetinėse meno organizacijose neišvengiamai atsiranda "prastovų" (jas tenka teisinti profesine specifika ir ginti kolektyvinėmis sutartimis), planų ir fakto neatitikimų (pateisinami kūrybiniu procesu, tarsi ne tam ir buvo įkurta įstaiga), kitų biurokratinių pažeidimų, kurie iš esmės tėra bandymas dokumentacijoje sutaikyti nesutaikomas darbines procedūras. Tam, beje, išeikvojama labai daug kultūros sektoriaus administratorių energijos, kuri galėtų būti nuo veiklos pateisinimo nukreipta į procesų generavimą, į naujų galimybių, greitesnių ir tikslesnių prisitaikymų prie mentaliteto pokyčių sritis. Atrodo, kad į tai pastaruoju metu ir linksta kultūros politika tiek Kauno, tiek visos Lietuvos mastu. Manau, reikėtų tuo džiaugtis.

– O kaip likimas jus atvedė į šį teatrą?

– Šiam darbui buvau pakviesta teatro steigėjo – Kauno miesto savivaldybės, kuri ieškojo kuo mažiau su šiuo teatru susijusio žmogaus, galinčio iš šalies pažiūrėti į teatre vykstančius procesus.

– Esate teatrologė, anksčiau dirbote Kauno dramos teatre vadybininke, dabar ir administratore VDU teatre. O kaip jaučiatės teatro vadovo kėdėje? Ar jums tai iššūkis? Ar negąsdina sudėtingesnės vadybos subtilybės?

– Nenorėčiau galvoti ir juolab kalbėti apie baimes. Dirbant bet kokiame teatre paprastai tokiems dalykams nėra laiko. Taip, šios pareigos bet kam būtų iššūkis, tačiau teatras kaip toks jau yra iššūkis. Sukurti sąlygas gyvam teatriniam vyksmui, tikrai komunikacijai tarp scenos ir žiūrovo, realiam, o ne formaliam teatriniam įvykiui – kiekvienąkart iššūkis. Tai nėra automatizuotas mechanizmas, kurio beveik neveikia žmogiškasis faktorius – čia visą laiką veikia būtent jis. Tai ir sudaro teatro gyvybę, jo sveikatą ar nesveikatą.

– Kaip pati vertinate prieš tai buvusią teatro veiklą? Gal jau kiek pavyko išsiaiškinti, kur slypėjo neišnaudoto teatro potencialo priežastys? Trūko vadybos įgūdžių?

– Per keletą dienų neįmanoma išsiaiškinti, kiek iš tiesų to potencialo teatre yra užslėpta ar išvis neatskleista. Kol kas matau tik formalius skaičius, kurie dar mažai ką sako. Matau darbui atsidavusius žmones, vežančius gausų repertuarą, kaip tyčia šiuo metu bėgančius dar ir gastrolių maratoną (Visaginas–Anykščiai–Varėna–Vroclavas–Torūnė–Charkovas ir t.t.). Vis dėlto susidaro įspūdis, kad ne visos teatro galimybės išnaudojamos, o priežastys nėra nei finansinės, nei meninės. Kol kas tiksliau apie tai kalbėti neišeina – teks dar daug ką sužinoti.

– Kokia jūsų šio teatro vizija?

– Dabartinė teatro sutacija nėra vienareikšmė. Esu laikinai paskirta eiti šias pareigas. Kaip minėjau, rengiamas politinis sprendimas keisti juridinį teatro statusą. Tačiau jis dar nepriimtas, o meno vadovas pažadėjo visomis išgalėmis priešintis institucinei teatro pertvarkai. Tai, žinoma, nepagerins teatro įvaizdžio, tačiau tokia jo, kaip ilgamečio šio teatro kūrėjo, pozicija.

Šis teatras yra vienas iš tų, kurie dar sovietmečiu buvo sukurti "iš apačios", t.y. ne valdžios sprendimu. 1976 m. įkurta Stanislovo Rubinovo jaunimo muzikinė studija 1977 m. pristatė savo pirmąjį – beje, operos – spektaklį (Giedriaus Kuprevičiaus "Ten, viduje", rež. S.Rubinovas), 1986 m. įgijo profesionalaus teatro statusą ir Kauno jaunimo kamerinio teatro pavadinimą, ir tik 1991 m. teatrui buvo suteiktos patalpos, kurias trupė įsirengė savomis rankomis.

Kelyje nuo studijos įkūrimo iki stacionaraus repertuarinio teatro išskirtiniausias šio teatro bruožas buvo kūrybiškumas, mėgavimasis teatrinių formų žaisme, naujų raiškos formų paieškos, nebijojimas eksperimentuoti (pvz., dar 1980 m. Aleksandro Bloko "Nepažįstamosios" žiūrovai buvo susodinti prie staliukų). Įtariu, kad šis bruožas – turbūt natūraliai – išblėso dar prieš išbraukiant iš jo pavadinimo žodį "jaunimo".

Labiausiai norėčiau, kad teatre pavyktų sudaryti sąlygas tokiems kūrybiniams santykiams, kurie strimgalviais varė šį teatrą į priekį meniniams eksperimentams visiškai nepalankiu metu.

– Ar aktorių ir kitų teatre dirbančių žmonių sudėtis išliks ta pati?

– Neatėjau į šį teatrą jo griauti. Sutikau eiti šias pareigas todėl, kad matau jame galimybių. Daugiau galimybių – daugiau darbo. O kas jį dirbs?

– Kaip manote, kiek teatro veidas priklauso nuo teatro vadovo?

– Manau, kad geriausias teatras tas, kurio veidas nėra tapatus nei vadovo, nei meno vadovo veidui. Vadovavimas negali būti autorystės objektas. Autorystei gali būti priskirtas koks nors vadovavimo metodas, bet tik jau ne pati pareiga. Deja, pas mus šie dalykai dar per dažnai painiojami.



NAUJAUSI KOMENTARAI

žiūrovai

žiūrovai portretas
kaip malonu girdėti, kad šis teatras unikalus savo istorija ir pasiekimais dar studjoje. Nors tais laikais lygiai, kaip ir dabar, teatras buvo nepriimtinas politikieriams, valdžiai.

KKT fanų klubas

KKT fanų klubas portretas
"išskirtiniausias teatro bruožas - kūrybiškumas- išblėso" 1."Gargantiua ir Pantagriuelis" -aktoriai tarp 12-os žiūrovų prie vieno stalo? 2. "Neužauga" 18 žiūrovų teatro rūsy Neužaugos "kalėjimo kameroj"? 3."Karštas šokoladas" ir " Kavinė pas Blezą" sukuriant "kavinę" mažojoj salėj? Ar tai nėra naujų formų ieškojimai?Vadovė turbūt nematė ir negirdėjo šių spektaklių. Teiginys, kad "geriausio teatro veidas nėra tapatus nei vadovo nei meno vadovo veidui" ne visai sutampa su Oskaro koršunovo teatro pavyzdžiu :) O kaip tada su Nekrošium, Miltiniu?

Ina

Ina portretas
Na, Kameriniam teatrui seniai laikas keistis. Tai net ne teatras, o Rubinovo kūrybinė erdvė. Be jo ten nė vieno spektaklio nėra. Kažkoks autoritarizmas. Taip neturi būti.
VISI KOMENTARAI 9

Galerijos

Daugiau straipsnių