Kauno kamerinis teatras ruošiasi kitokiai premjerai

Šios temos ėmėsi režisierė Agnė Dilytė, su rašytoja gilų vidinį ryšį užmezgusi skaitydama jos romaną "Korektūros klaida". Pokalbyje su "Santaka" režisierė atviravo pajutusi ypatingą dvasinį ryšį su sunkaus likimo rašytoja.

– L.Janušytės kūrybinis palikimas menkai tyrinėtas, menkai žinomas ir pats jos vardas. Jau nekalbant apie scenines kūrinių adaptacijas... Kaip jūs atradote rašytoją ir šį jos kūrinį?

– L.Janušytė man pačiai buvo atradimas. Prieš keletą metų visai netyčia radau šio kūrinio ištraukas periodikoje. Nustebino tuo, jog tiesiog neįtikima, kad taip ironiškai, gaiviai, gyvybingai ir šiuolaikiškai buvo galima rašyti tarpukariu. Skaitydama aš daug juokiausi. Itin gyvai aprašyta, kaip jauni lietuviai menininkai siautėja Paryžiuje, vaizduojamas tuometis bohemos gyvenimas, o ir netikėtai užsimezgęs meilės romanas, pasitelkiant humorą, autoironiją. Galvojau, kad čia šiuolaikinis rašytojas taip juokauja ir kuria tokiu stiliumi, bet pasidomėjau ir pamačiau, kad tai yra (bent jau man) visiškai nežinoma ir neatrasta to laikotarpio rašytoja. Tai keista, nes šiaip aš visada buvau knygų žiurkė ir, regis, jau gana gerai žinau apie tą laikotarpį. Bet šios rašytojos pavardės nebuvo nei vidurinės, nei aukštosios mokyklos programose. Buvo toks sveikas ir džiuginantis šokas, kad taip drąsiai ir atvirai buvo rašoma tarpukariu. Mes esame įpratę prie lietuvių literatūros tam tikro realizmo ar lyrizmo, prie ypač tarpukariu buvusio guvaus tautinio atgimimo. Tada buvo rašoma visiškai kitaip.

O paskui pradėjau pradėjau domėtis ir pačia Liūne. Ir vėl buvau labai nustebinta. Jos asmenybė – itin ryški, neįtelpanti į jokius rėmus, šokiravusi to laikotarpio visuomenę. Kai kas piktinosi, nes ji buvo labai pašaipi, žydėjusi bohemos sūkuryje, nuolat  apsupta skandalų. Ir vis dėlto kartu ji buvo gana dramatiško likimo rašytoja, kaip ir daugelis tuo laiku kūrusių menininkų. Jos žydėjimas buvo maždaug iki trisdešimties metų (iki karo). Kaip ir visi, kažkaip išgyveno karą. Pokariu, jau sovietinėje Lietuvoje, išgyveno skurdą, nesutarimus su valdžia, su kuria ji absoliučiai niekada nesutardavo ir gyveno nuolat konfliktuodama. Kaltas dėl to buvo jos aštrus liežuvis, nes ji labai kritiškai ir pašaipiai rašė feljetonus, satyras, rėždama į akis viską, ką galvojo. O tai visiškai nepatiko to laiko teisingiesiems, padoriesiems, dirbtinai kukliesiems, tad ją buvo išmetę iš Lietuvos rašytojų draugijos ir Žurnalistų sąjungos, nes iš esmės ji buvo žurnalistė ir kartu rašydavo feljetonus, yra išleidusi kelias knygeles.

"Korektūros klaidą" ji parašė grįžusi iš viešnagės Paryžiuje, į kurį tuo laikotarpiu jauni menininkai būdavo siunčiami už valstybės stipendijas. Kadangi romanas yra parašytas tam tikru bohemišku stiliumi, jį būtų galima pavadinti tinklaraščiu, o pačią rašytoją, kalbant šių dienų terminais, tinklaraštininke. Romanas netilpo į jokius rėmus: nei žanro, nei estetine prasme, neatitiko to laiko moralės ir ideologijos. Romane Liūnė pasakoja apie savo kartu su kitais draugais menininkais žygius po vietinius  barus, šokius, kurie buvo vadinami dansingais. Ji tyrinėjo Paryžių labai jaunatviškai ir gaiviai.

– Galbūt tuomet nesuprastas kūrinys šiandien turėtų suskambėti itin šiuolaikiškai ir aktualiai?

– Galima atrasti dar daug aspektų, kas tuomet buvo iššūkis, o šiandien norma. Pavyzdžiui, Liūnė aprašė meilės romaną su juodaodžiu vyru. Ji labai pašaipiai ir kritiškai kalba ir apie to meto Lietuvos santvarką, apie valdžios požiūrį į menininkus. Ji atvirai kritikuoja tai, sakydama, kad menininkai nėra tinkamai įvertinami, net ir tokie garsūs to meto šalies dailininkai, su kuriais ji kartu leido laiką Paryžiuje. Jie vargo, neturėjo iš ko gyventi, atrodė tarsi nereikalingi savo tautai. Be to, tada Lietuvoje nekaip buvo atsiliepta ir apie jų kūrybą.

Dar šiame kūrinyje ji kalba ir moters laisvę. Kritikavo lietuvės moters tuometį mentalitetą, kurį vadindavo provincijos poniučių arba bobučių mentalitetu. Dabar vienos moterys tarsi iškovojo nepriklausomybę, savarankiškumą, o kitos dedasi čadras ir vėl grįžta į priklausomybę nuo vyrų, dar kitos eina į įvairius seminarus ieškoti savo amžino moteriškumo, kad įtiktų vyrui. Liūnė nebuvo tokia, ji niekam nesistengė įsiteikti, ir tai buvo pagrindinė jos drama. Šis kūrinys, kaip manifestas, Lietuvoje buvo sutiktas kaip didžiulis skandalas. Jis buvo įvardytas kaip valstybės pinigų švaistymas, nes pagal tuo metu vyraujančią nuomonę, jauna rašytoja turėjo tyrinėti muziejus, o ne barus, bendrauti su mūzomis, garsiais menininkais, o ne su juodaodžiais chemikais laborantais.

Šis didžiulis skandalas labai pagriovė jos ir taip ne itin švarią rašytojos reputaciją. Pokariu ji gyveno labai skurdžiai, ne tiek daug ir kūrė, daugiausia vertėsi versdama iš rusų kalbos, teko rašyti ir patetiškus rašinius, šlovinančius partiją bei pan. Apskritai visą gyvenimą ji labai skurdžiai gyveno, buvo visiems prasiskolinus, pliekėsi su valdžios atstovais. Gyvenimo pabaigoje labai daug laiko praleido ligoninėse, jai amputavo koją. Jos gyvenimo linija buvo itin dramatiška.

Dar norėtųsi paminėti įdomių faktų apie jos asmenybę – ji buvo vieną dieną susituokusi su Juozu Miltiniu. Mokėjo dar ir burti, pranašauti ateitį, ir visa tai darydavo už puslitrį degtinės, nes pokariu tai buvo labai prabangu. Yra išpranašavusi ateitį aktoriui Donatui Banioniui ir daugeliui kitų. Skaičiau tokį seną interviu su D.Banioniu, kuriame jis pasakoja, kad tos pranašystės iš tikrųjų išsipildžiusios.

– O kiek jūs, kaip moteris kūrėja, jos asmenybėje atradote savęs?

– Ryškiausi jos bruožai yra labai patrauklūs ir man pačiai. Tai jos atvirumas, nuoširdumas. O artimiausias bruožas – nonkomformizmas. Ji labai siekė laisvės – ir kaip menininkė, ir kaip moteris. Kaip menininkė, ji vis dėlto iki galo nesužydėjo, nes pokariu jai teko labai daug vargo, gyvenimo situacija vertė dirbti dėl pinigų tai, ko ji nenorėjo. Jos, kaip moters, pozicija visiškai neatitiko to laiko mentaliteto, nes ji mėgo reikštis, turėjo savo nuomonę, mėgo nepriklausomybę ir kartu buvo pašaipi, žaisminga, originali. Jai labai daug kas pavydėjo, kadangi buvo nelietuviškai linksma, smagi, pasiutusi, ryški. Ji buvo per daug talentinga, todėl nepatogi. Kaip žinome, lietuviams kitokie, išsiskiriantys, ryškūs bei, neduok Dieve, dar ir džiaugsmingi žmonės niekada nebuvo mėgstami. Pas mus reikia būti vienodiems, neišsišokti.