Kauno tapytojų duetas – apie rudenį ir besibaigiančius metus

Visus 2017-uosius "Santaka" stebėjo Kauno tapytojų Rosandos Sorakaitės ir Povilo Ramanausko kūrybą, kartu su jais tyrė sezoniškumą menininkų kūrybinėje veikloje. Prasidėjus žiemai ir aprimus intensyviai meninei veiklai – pokalbis apie rudenį bei besibaigiančius metus.

– Pradėti pokalbį norėčiau nuo grupinės parodos "Ne Muziejus...", eksponuotos 20-metį mininčioje galerijoje "Meno parkas". Robertas Antinis, Jonas Gasiūnas, Eimutis Markūnas, a.a. Arūnas Vaitkūnas, Aušra Vaikūnienė, Agnė Jonkutė, Greta Grendaitė, Jūratė Jarulytė, ir kt., kurių gretose esate ir jūs. Nors jaunųjų menininkų apibūdinimas pagal amžiaus kategoriją jums kuo puikiausiai tinka, tačiau tai veikiau tėra formalus apibrėžimas, nes dažniau jūsų darbai grupinėse parodose eksponuojami kartu su autoritetą turinčių menininkų kūriniais nei su jaunųjų menininkai darbais.

R.Sorakaitė (R.S.): Taip, sutinku, kad dažnu atveju tai yra formalumas, nes svarbiausia bendrose parodose – kūriniai. Taip yra ir "Ne Muziejuje..." Jeigu paroda rengiama siekiant atspindėti tam tikrą kartą ar parodyti kartų santykį, tuomet taip, dalyvių amžius tampa kriterijumi, tačiau net ir tokiame kontekste pirmiausia vertinami kūriniai.

P.Ramanauskas (P.R.): Būna visaip. Be abejo, smagu eksponuotis šalia mokytojų. Tačiau sausį galerijoje "Meno parkas" planuojama jaunųjų tapytojų paroda, kurioje, ko gero, būsime vyriausi.

– Eksponuoti savo darbus toje pačioje parodoje, kurioje pristatomi mokytojų autoritetų darbai – tai iššūkis, atsakomybė ar įvertinimas?

R.S.: Kiekviena bendra paroda reikalauja tokios pat atsakomybės. Pirma, menininkas pats save įsivertina, nes kūriniai turi atspindėti asmeninį požiūrį, o tuomet galvojama, kurie darbai svariausiai prisidėtų prie visumos, ekspozicijos idėjos. Be abejo, matyti savo darbus kartu su tų žmonių, kurių kūrybą vertini, yra labai malonu.

P.R.: Aš taip negalvoju ir neskirstau. Manau, kad visi esame kolegos, visi lygiaverčiai. Smagu sekti tai, kas, kaip, ką kuria. Jaučiuosi tam tikros menininkų bendruomenės dalimi.

– Neseniai Kauno menininkų namuose vyko diskusija apie jaunuosius menininkus, kurioje jūs, Povilai, dalyvavote. Ar esama skirties tarp apibrėžimų "pripažintas jaunasis menininkas" ir "pripažintas menininkas"? Jei taip, kokia ji? Ar kūrybinė branda, kūrybinė laisvė priklauso nuo amžiaus?

R.S.: Sakyčiau ir taip, ir ne. Kai esi tik pabaigęs studijas, viskas atrodo sudėtingiau, nes neturi patirties nei kalbant apie savo kūrybos sklaidą, nei apie prisistatymus, paraiškų rašymą ir pan. Todėl tikrai reikia tiesiog stengtis išnaudoti pasitaikančias galimybes, nes kaskart, net jei ir neaplanko sėkmė, kaupiasi bagažas. Patirtis ateina tik su laiku."

Kūrybinė branda tikrai nepriklauso nuo amžiaus.

P.R.: Šiuo atveju jaunajam menininkui galimybių yra galbūt daugiau, palyginti su "ne jaunuoju", tačiau tai natūralu, nes yra įvairūs konkursai, kurie suteikia galimybes jauniesiems menininkams gyviau įsilieti į kultūros lauką. Tad jaunieji kūrėjai tikrai gali naudotis jomis, kol dar yra jaunieji. Tereikia būti aktyviam ir daug dirbti, kurti. Kūrybinė branda tikrai nepriklauso nuo amžiaus. Viskas priklauso nuo kūrinių, kūrybos bagažo, sukauptos patirties."

– Šį rudenį kiekvienas surengėte po personalinę parodą: Rosanda – "Privatų pokalbį" ("Pamėnkalnio" galerijoje), Povilas – "Lanksčiąją tapybą" (Vilniaus rotušėje). Abi parodos surengtos Vilniuje. Kuo skiriasi šių didmiesčių kultūrinės-ekspozicinės erdvės? Ar rengti parodą sostinėje tai – ieškojimas įvairesnių erdvių pristatyti savo kūrybą ar įsipareigojimas? Ar jaučiate skirtumą tarp miestų publikos, susirenkančios į parodų atidarymus?

R.S.: Ši paroda jau senokai dėliojosi mano mintyse, nes buvo siekis išsamiau pristatyti savo kūrybą Vilniaus publikai, ne tik fragmentiškai bendrose parodose. Džiaugiuosi, kad tai įvyko "Pamėnkalnyje", nes tai atvira ir šviesi erdvė. Kaune turime gerokai mažiau galerijų, pristatančių šiuolaikinį meną, todėl natūraliai kyla erdvių kaitos poreikis. O žiūrovai niekuo nesiskiria, tik galbūt Kauno publiką, besilankančią parodose, geriau pažįstame."

P.R.: Gavau pakvietimą surengti savo kūrybos pristatymą Vilniaus rotušėje. Jos erdvės nėra iki galo pritaikytos parodoms rengti, tačiau dėl to jos ir yra įdomios. Rengti parodą čia buvo tam tikras iššūkis, nes palyginti su įprastomis galerinėmis erdvėmis, rotušė – egzotiška erdvė: įmantrus sietynas kamerinės salės centre, architektūrinių papuošimų juosta, traškantis parketas ir t.t. Tokiai muziejinei erdvei "Lanksčioji tapyba" tapo kontrastuojančiu dariniu, kuris joje įdomiai žiūrėjosi ir tiko. Dėl to ir džiaugiuosi, kad kūryba buvo eksponuojama, pamatyta kitokioje erdvėje. Manau, miestų meno laukų publikos, jų reakcijos visiškai nesiskiria.

– Šiemet vykusiame "Jaunojo tapytojo prizas 2017" konkurse – P.Ramanauskas gavo specialųjį komisijos paminėjimą. Kokie įspūdžiai prieš, per konkursą ir po jo?

P.R.: Sekame šį konkursą nuo pat jo atsiradimo pradžios. Tai labai reikalinga iniciatyva jauniesiems tapytojams ir kultūros laukui. Džiaugiuosi, kad šiais, paskutiniais man metais (nes projekte gali dalyvauti tapytojai iki 30 metų), patekau į finalininkų parodą. Smagu, kad mano kūryba buvo pastebėta ir įvertinta. Be abejo, yra šiek tiek apmaudu, kai žinai, kad iki pirmos vietos buvo likę tiek nedaug. Džiaugiuosi, kad "Lanksčioji tapyba" galėjo prisidėti prie visumos, platesnio požiūrio į tapybą indėlio.

R.S.: Smagu, kad ši paroda kaip visuomet sulaukė didelio dėmesio ir daug lankytojų, taip pat manau, kad organizatorių sprendimas šalia šiųmetės parodos pristatyti ir praėjusių metų laureatus buvo sėkmingas, nes taip parodytas įvairialypis konkurso veidas. Aišku, labai džiaugiuosi už Povilą, nes jo kūrinys ryškiai išsiskyrė ir neliko nepastebėtas.

– Šiais metais lankydamiesti Venecijos bienalėje kasdien skaičiuodavote nueitus žingsnius. Žvelgiant metaforiškai – kiek jų nužingsniavote šį rudenį? Ar buvo sustojimų, atsigręžimų atgal?

Nuostabūs yra laiko tarpsniai, kai gali visiškai pasinerti į kūrybą.

P.R.: Žingsnių buvo daug ir dar daugiau jų laukia priekyje. Manau, nesustojome, nes stengėmės kiekvieną dieną bent po žingsnelį pajudėti į priekį. O reflektuoti ir atsigręžti, manau, reikia, kad įvertintum, kas vyksta aplink.

R.S.: Tiesiog žingsniuojame savo keliu: kartais lėčiau, kartais greičiau. Ruduo buvo kiek įtemptas, nes turėjome įveikti didelį rūpestį dėl kraustymosi į naują dirbtuvę ir abu surengti savo personalines parodas, o dabar, atėjus žiemai, tempas sulėtėja.

– Kokiomis mintimis išlydite išeinančius senuosius metus? Ko vienas kitam norėtumėte palinkėti ateinančiaisiais?

R.S.: Praėjo dar vieni intensyvūs ir įdomūs metai. Nuostabūs yra laiko tarpsniai, kai gali visiškai pasinerti į kūrybą. Toks savęs įgalinimas būti kūrybos procese yra nuolatinis pasirinkimas, kuriam reikia pastangų, bet jis atneša didelį gyvenimo džiaugsmą. Esu laiminga, kad galime kartu taip būti ir dalytis. Linkiu mums..."

P.R.: ...kūrybingų metų!



NAUJAUSI KOMENTARAI

minde

minde portretas
kad jie siauliuose baige kokie kaunieciai kaunietis kai gimej o del talento .liaudis pamato laikas parodo nerik pavydert kad jauniem sekas .dziaukites pavydi taip baisiai tik lietuviai.

?

? portretas
niekaip nesuprantu kaip tokie negabus zmones, kaip zalpiai tampa meno ekspertais?

dailės mylėtoja Algiui

dailės mylėtoja Algiui portretas
Jei nesuprantate tikro meno ir tikrų talentų, tai geriau nekomentuokite.
VISI KOMENTARAI 13
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių