„Kino pavasaris“: tai, kas patenka į kadrą

Tamsos pasaulyje

Vienas tokių – debiutinis prancūzų režisierės Léa Mysius filmas "Ava", apie pirmąją meilę paauglystėje pasakojantis kontrastingais 35 mm juostos tonais, drąsiais vaizdais ir ryškiu garso takeliu. Didžiausia vertybė šiame filme – jauna pagrindinės vaidmens atlikėja Noée Abita, kuri stulbinamai laisvai ir nuoširdžiai įkūnijo 13-metę Avą. Merginos staiga pasireiškęs ir pamažu progresuojantis aklumas filme vaizduojamas jos paauglystei pereinant į naują, nežinomą ir tamsų suaugusiųjų pasaulį. Pajūryje vykstanti filmo istorija laviruoja tarp sapnų, svajonių ir tyros meilės romantikos iki ne tokio jau nekalto siužetinio naivumo (nežinia, kiek kurto sąmoningai, kiek atsiradusio dėl to, kad filmas – debiutinis). Tačiau "Ava" neįpuola į dramaturgines klišes, neužsižaidžia psichologinių veikėjų būsenų fiksavimu, pasakojimą koncentruoja vizualinėje plotmėje.

Boriso Chlebnikovo filme "Aritmija" paramedikas Olegas ir gydytoja Katia išgyvena santykių krizę, gresia skyrybos, tačiau jų nesibaigiantis darbas ligoninėje neleidžia visko išsiaiškinti iki galo. Kartu su filmo veikėjais lankomės šiandienės Rusijos gyventojų butuose, grįžtame į jų buitį. Olegas – alkoholikas, tad žmonos siekis išsiskirti su juo yra suprantamas, tačiau darbe jis pavyzdingas, atsidavęs pacientų sveikatos ir gyvybės gelbėtojas. Bet mediko profesijai pagarbos nerodo ligoninės valdžia, absurdiškai "optimizuodama" jų darbą. Nuvargusi, konfliktuojanti gydytojų šeima tampa savotiškas šių socialinių, politinių aplinkybių atspindys. B.Chlebnikovas puikiai valdo, išlaiko emocinę filmo įtampą, nespekuliuoja ja dėl pigių žiūrovų ašarų, investuoja ją į dramą. Žmonių santykiai – drama, kaip išgyventi, nenumirti dėl jausmų, santykių aritmijos ir tampa filmo svarbiausia tema. Režisierius tarsi nebrenda į savo šalies politiką, tačiau siunčiamą žinutę galime suprasti ir kaip receptą išgyventi sudėtingomis sąlygomis Rusijoje.

"Dovlatovo" neįmanoma žiūrėti vien tik kaip istorinės rekonstrukcijos – ankšta, menininkus dusinanti filmo atmosfera yra ir geras šių dienų Rusijos komentaras.

Tiesos beieškant

Italų režisieriaus Andreaso Pallaoro filmas "Hana" itin asketiškomis kino priemonėmis – nutylėjimais, veidrodiniais atspindžiais ir nebyliu Charlotte Rampling veidu – pasakojama istorija apie atgailos ir vilties bergždumą. Istorija prasideda tuo, kad Hana palydi savo vyrą į kalėjimą. Nežinome jokios priešistorės, filme matome tik tylią, rutinišką kelių dienų pagrindinės veikėjos kasdienybę. Pasak režisieriaus, pagrindinė veikėja nežino tiesos, nežino, kuo tikėti, tad jis norėjo, kad žiūrovai būtų kuo arčiau šios būsenos, tiek, kiek tai įmanoma, jiems visko neaiškinant. Žiūrovams informacijos šaltiniu, slegiančios praeities simboliu, fatališkos tiesos metafora gali tapti bet kuris objektas: ne tik dažnai rodomas aktorės veidas, bet ir nuvytę augalai, nenuplaunami nuo rankų dažai ir kt. Netikėtai atrasta nuotrauka ir ant kranto išmestas nepajudinamas, nenuvelkamas banginio kūnas tampa lemiamu šio praregėjimo simboliu.

Islando Hafsteinn Gunnar Sigurðsson filmas "Po medžiu" buvo vienas iš tų šiemetėje programoje, kurį žiūrovas rinkosi dėl temos. Iš tiesų filmas ne tik dėl epicentre atsidūrusio sveiko medžio šalinimo klausimo paliečia lietuviams aktualias temas. Tarp kaimynų įsiplieskia nesantaika dėl kieme augančio medžio, jo šešėlis užstoja dalį kaimynų kiemo. Nesutarimas pereina į karą. Filmas eksploatuoja klaidingų projekcijų į kitą asmenį, nesusikalbėjimo temas. Kad ir kur žmonės gyventų, jų nesutarimai visur panašūs: artimas žmogus, šalia gyvenantis kaimynas per naktį gali virsti idealiu priešu. Režisierius tarsi bando perspėti, kad menkiausia problema neieškant susikalbėjimo iš farso gali virsti tragedija. Skandinaviška tvarka, "ramus" islandų temperamentas ir sakralinis choras, kurį lanko vienas veikėjų, ryškiai kontrastuoja su filmo įvykiais, prasiveržusiu negailestingu žiaurumu.

Praeities parafrazės

Aleksejaus Germano jaunesniojo filmas "Dovlatovas" rodo šešias dienas iš rusų rašytojo Sergejaus Dovlatovo gyvenimo aštuntajame dešimtmetyje, sovietiniame Sankt Peterburge (tuomečiame Leningrade). S.Dovlatovas – vienas žinomiausių XX a. Rusijos rašytojų, Josifo Brodskio (kurį taip pat dažnai matome filme) draugas. S.Dovlatovas, esant sovietinei santvarkai, negalėjo išleisti nė eilutės savo kūrybos, ji buvo sistemingai draudžiama. Rašytojas dirbo žurnalistu, o 1978 m. emigravo į Niujorką, kur išleido 12 knygų. Filmo "Dovlatovas" istoriją gerai apibūdina pagrindinio veikėjo žodžiai: "Visa tai yra apie dalykus, kurie neegzistuoja, tiksliau, jie egzistuoja, bet tik valdžiai atrodo, kad tai neegzistuoja." Filmas perteikia ne tiek detalų biografinį rašytojo portretą, o atmosferą, istorinį laikotarpį ir rašytojo dramą. Laisva kūryba, menas buvo draudžiamI, tačiau negalėjo išnykti, gyvavo kažkokioje vaiduokliškoje egzistencijoje – menininkų dirbtuvėse, butuose, rašytojų virtuvėse.

Filme dažna tragikomiška nuotaika, pvz., S.Dovlatovas dažnai sapnuoja tuometį SSRS lyderį Leonidą Brežnevą, kuris jam siūlo knygą rašyti kartu (tada ją tikrai išspausdintų). Arba scena, kai ir vėl gavęs neigiamą atsakymą S.Dovlatovas eina per mokyklos kiemą, visą padengtą vėjo išnešiotais rankraščiais – tai valdžios į makulatūrą nusiųsta rašytojų (S.Dovlatovo, J.Brodskio ir kt.) kūryba. Kieme žado netekusį S.Dovlatovą užsipuola kiemsargė, kad toks stuomeningas vyras nepadeda vaikams sunešioti makulatūros.

Itin lėtai judantys, labai ilgi filmavimo planai (juos meistriškai atliko filmo "Ida" operatorius Lukaszas Zala) kuria šiame filme į sapną panašų, hipnotizuojantį efektą. Tikroji realybė buvo tarsi pilkas sapnas, slogutis, rūkas, o sistemai nepaklusę menininkai rizikingai gyvendavo savame pasaulyje. "Dovlatovo" neįmanoma žiūrėti vien tik kaip istorinės rekonstrukcijos – ankšta, menininkus dusinanti filmo atmosfera yra ir geras šių dienų Rusijos komentaras.

Viltingas debiutas

Dar vienas svarbus filmas Kauno programoje – taip pat iš Rusijos, tai režisieriaus Kantemiro Balagovo debiutinis filmas "Ankštumas". Jaunas Kaukazo režisierius – Aleksandro Sokurovo mokinys. Filmo "Ankštumas" vieta – Nalčikas, vienas iš daugelio Šiaurės Kaukazo miestų, kur 1998 m. vienoje žydų šeimoje, vos atšventus dviejų jaunų žmonių sužadėtuves, įvyksta jų pagrobimas. Pagrobtojo vaikino sesuo įsimylėjusi vieną iš vietinių, kurių dauguma prieš žydus nusiteikę priešiškai. Šeimoje kyla nesantaika.

Didesnė filmo dalis vyksta naktį, tamsiuose interjeruose, siauruose užgriozdintuose koridoriuose, visa tai vaizduojama su dideliu dėmesiu spalvoms, subtiliam apšvietimui. Beveik kvadratinis 4:3 kadro formatas ir jame stambiu planu talpinami filmo veikėjai pabrėžia nelaisvės ir ankštumo kupiną vidinę filmo veikėjų būseną. Tai dar sustiprina režisieriaus filme panaudotas itin šokiruojantis dokumentinis tų laikų videofilmas (karių egzekucija Čečėnijoje). Finalinė scena tarp plačiai atsivėrusių kalnų ir krioklių primena, kokia tai vis dėlto neaprėpiama, neatitinkanti dabartinių tragiškų, dusinančių aplinkybių, vieta. Stiprus motinos apsikabinimas šioje vietoje su dukra tarsi leistų pagalvoti apie susitaikymo viltį, bet ne mažiau kalbama apie norą išsilaisvinti nuo tėvų įtakos ir praeities.

Abbas Kiarostami (jo finalinį darbą "24 kadrai" festivalis rodė tik Vilniuje) yra sakęs, kad mes dažnai nesugebame pamatyti to, kas yra priešais mus, kol tai nepatenka į kadrą. Visi minėti filmai mūsų tikrovę kadre stengėsi talpinti ne tik dėmesingai, naujai, bet ir – bent jau Kauno programoje – įdomiausiai.