„Liepsnojanti jūra“: jautri dokumentikos akis

Šiuolaikinės Vakarų bendruomenės, pasak sociologų, formuojasi panašumo pagrindu. Pačios urbanistinės erdvės lemia, kad kiti atrodo vis labiau bauginantys, nepažįstami ir nesuvokiami, nyksta dialogo ir sąveikos su svetimais galimybės. Tai ypač išryškėja pastaruoju metu, kai visas pasaulis, taip pat ir Lietuva, susiduria su pabėgėlių iš Artimųjų Rytų prieglobsčio klausimais.

Kaune rodytas italų rež. Gianfranco Rosi filmas "Liepsnojanti jūra" (Berlyno kino festivalio apdovanojimas kaip geriausiam filmui) apie migrantų krizę nedidelėje Italijos saloje Lampedūzoje nesiūlo jokių stebuklingų šios problemos sprendimo būdų. Tačiau pasitelkus stiprią vizualinę kalbą ši kino juosta gali mumyse išbudinti vis prasčiau matančią, ar neretai ir visai apakusią žmogiškumo akį.

Pasaulio metafora

Lampedūza – arčiausiai prie Libijos esanti Italijos sala, kur kasdien vyksta nelegalių pabėgėlių iš Afrikos, Artimųjų Rytų ir Azijos tranzitas į Senąjį žemyną. Per pastaruosius 20 metų čia išsilaipino per 400 tūkst. migrantų, 15 tūkst. žmonių žuvo nepasiekę kranto.

Filosofas Alphonso Lingis yra apibendrinęs, kad pagaliau mes imame suprasti, kaip mus paliečia mirštantys žmonės, su kuriais neturime nieko bendra, "jokios rasinės giminystės, bendros kalbos, religijos, ekonominių interesų. Tik miglotai nujaučiame, kad mūsų karta galiausiai vertinama pagal likimo valiai paliktus Kambodžos vargšus, somaliečius ar visuomenės atstumtuosius mūsų pačių miestų gatvėse" (iš knygos "Nieko bendra neturinčiųjų bendrija"). Dabartinė karta, ko gero, bus vertinama pagal kasdien Europos vandenynuose skęstančių ir getuose kenčiančių migrantų skaičių.

Filme "Liepsnojanti jūra" matome labai arti, vienoje vietoje, mažoje Europos saloje koegzistuojančias du skirtingus – vietinių ir pabėgėlių, tarpusavyje nebendraujančius pasaulius, kelias nesusieinančias, abejingas viena kitai bendruomenes. Salą, jos kasdienybę G.Rossi filme galima laikyti Europos, Vakarų pasaulio metafora, tai lyg sumažintas mūsų ignoravimo, patogaus sąmoningo nežinojimo, abejingumo modelis.

U.Eco žvilgsniu

Matome, kaip režisieriaus kamera plaukia į gelbėjimo operacijas vandenyne, priartėja neįtikėtinai arti prie pabėgėlių laivuose, tyliai stebi jų minias registracijos centre. Kitoje, paraleliai persipynusioje siužetinėje linijoje G.Rossi lydi šios salos gyventojus: berniuką ir jo senelius, pagyvenusią porą, daktarą, narą. Per laidykle šaudančio, nuotykių ieškančio paauglio ir daktaro (filmo pagrindinių veikėjų) asmenybes ir poelgius skleidžiasi beveik monotoniška mažos salos kasdienybė, kuri ne tiek kontrastuoja, bet savaip rezonuoja su kartu rodomu pabėgėlių tyliu išsekimu, skausmu, mirtimi (šiuos du sluoksnius sujungia dažnai matoma šalta, nurimusi, bet "liepsnojanti", grėsminga jūra). Berniukas vis blogiau mato viena akimi, medikų ji nustatoma kaip tingioji, atpratusi dirbti akis, kuri filme tampa su migracijos krize susiduriančio Vakarų pasaulio metafora.

Salą galima laikyti Europos, Vakarų pasaulio metafora, tai lyg sumažintas mūsų ignoravimo, patogaus sąmoningo nežinojimo, abejingumo modelis.

"Tai, ką Europa vis dar bando spręsti, yra imigracija vietoje migracijos" – prieš 20 metų rašytame straipsnyje Umberto Eco atskyrė imigracijos ir migracijos sąvokas. Kai atvykėliai priima daugumą šalies, į kurią jie emigravo, papročių, tai yra imigracija, o migracija atsiranda, kai atvykusieji (kurių niekas negali sustabdyti pasienyje) radikaliai pakeičia kultūrą teritorijoje, į kurią jie migravo.

Imigracija kontroliuojama politiškai, bet migracija – natūralus reiškinys, kurio nesukontroliuosi. Trečiasis pasaulis beldžiasi į mūsų duris, ir, pasak U.Eco, Europa anksčiau ar vėliau taps daugiakultūriu žemynu – ar vienu spalvotu. Nenorėdamas būti pranašu, filosofas vis dėlto išpranašavo ateitį visiškai tiksliai.

Pažadintas mąstymas

Ką gali išpranašauti dokumentinis kinas informacijos pertekliuje skendinčiame pasaulyje, kai faktai tampa vis mažiau svarbūs, kai tiesa vis dažniau tampa nebe politikų siekiamybe ir žiniasklaidos tikslu, o tuščios šlovės ar propagandos įrankiu? Toks kinas kaip G.Rossi leidžia ne tik empatiškai, jautriu žvilgsniu, iš labai arti pamatyti probleminę situaciją, bet visų pirma sužadina pačių žiūrovų mąstymą.

Filme "Liepsnojanti jūra" nėra jokio užkadrinio balso ir autoriaus komentarų: įvykiai, veikėjai, vaizdai kalba patys už save, režisierius juos tik pasirenka ir jungia į atvirą visumą. G.Rossi pribloškiantį tikrumo pojūtį sukuria per gerai apgalvotą ir išjaustą filmo formą, o intymius, asmeniškus vaizdus nulemia paties autoriaus santykis su tuo, kas filmuojama.

Pasak režisieriaus, kiekviena vaizduojama istorija diktuoja savo išraiškos formą iš visos kino galimybių amplitudės. Pvz., sujungdamas du skirtingus triukšmus – pabėgėlių, prašančių prieglobsčio, dramatišką šauksmą radijo ryšiu ir monotoniškus budinčių pareigūnų atsakymus su ekrane švytinčiais, abejingai naktyje besisukančiais radarais parodo, kad išmanūs mechanizmai saugo mus ne tik fiziškai, bet ir nuo tiesioginės akistatos su kito kančia, nuo mūsų pačių jausmų.

Turbūt nėra tautos, kuri vienu ar kitu istorijos tarpsniu nebūtų patyrusi karo, emigracijos, persekiojimo, tai nuolatos žmoniją lydintys reiškiniai. Kaip pastebi prancūzų rašytojas Michelis Tournier, žmonijos istorija prasidėjo nuo gyvenamąją vietą gynusio Kaino (sėslaus žemdirbio) ir klajoklio Abelio (gyvulių augintojo) konflikto. Skirtingų kultūrų susidūrimas neišvengiamas ir jis vagoja įvairiomis formomis visą žmonijos istoriją. Istorijoje gausu tragiškų šios priešpriešos padarinių, pvz., per XIX a. Amerikos kaubojų ir fermerių konfliktą išrasta spygliuota viela, vėliau pritaikyta konclageriuose, ryšį su savo žeme aukštinusi nacių ideologija, naikinusi tautas be namų.

Ir šiandien tokias ribas, susikirtimus užfiksuoja dokumentikos kamera. Iš labai arti filmuojami gelbėtojų ir gelbėjamųjų, nustebusių vaikų veidai. Vėliau filmuojama iš už laivo lango, tarsi per šydą: vandens lašai ant stiklo, saulės blykčiojimas ant objektyvo – veidai stambiu planu atrodo lyg iš sapno. Taip ir daliai Europos gyventojų už sienos pagalbos laukiantys migrantai vis dar tėra toks sulietas ir neryškus sapnas.

Pristatydamas savo filmą režisierius G.Rossi, dažnai prisimena filmo herojaus daktaro žodžius, kad "visi Lampedūzos salos gyventojai yra žvejai, o žvejai priima viską, kas ateina iš jūros". Mums lieka arba spygliuota tvora, arba galime kaip Lampedūzos žvejai priimti tai, kas ateina, tai, kas dar nežinoma. Dialogas, bendrumas, gyvenimas kartu su svetimais įmanomas tik išsibudinant iš sapno, nesislapstant anapus atvykėliams pritaikytų getų, ir nevengiant būtinybės atidžiau pažvelgti vienam į kitą. Tai šiandien mums ir siūlo filmas "Liepsnojanti jūra".



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių