„Scanoramoje“ – melodija nebyliam vampyrui

5D kino epochoje nebyliojo filmo seansas – tarsi apsilankymas muziejuje. Tai, kas graudino ar kėlė siaubą prieš šimtmetį gyvenusiems sinefilams, XXI a. vertinama labiau kaip artefaktas – ir inspiracijai kūrybai. Būtent ja kompozitoriui Mariui Salynui tapo filmas "Nosferatu".

Žinomas šiuolaikinės muzikos kūrėjas šiam nebyliojo kino šedevrui sukūrė garso takelį, kuris garsiąją istoriją apie Drakulą prikėlė naujam gyvenimui. M.Salyno muzikos lydimą 1922-aisiais sukurtą filmą kauniečiai galės pažiūrėti specialiuose kino forumo "Scanorama" seansuose, kurių išvakarėse – pokalbis su kompozitoriumi.

– Būnant paprastu kino žiūrovu nebylųjį kiną sunku vertinti objektyviai – į ekrano pionierių kūrybą žvelgiame su pagarba, tačiau kai kurie aspektai – siužetai, estetika, akcentuojamas dramatizmas ar triukai – paprastai kelia atlaidų šypsnį. Tarsi suprantame, kad juose –  Ingmaro Bergmano šedevrų, "Žvaigždžių karų" ar Stiveno Spielbergo gigantiškų juostų ištakos. Kaip savojo santykio su "Nosferatu" ieškojote jūs?

– Jūs visiškai teisi, kad dažna mūsų reakcija į senąjį, ypač nebylųjį, kiną yra šypsena, net ir tuomet, kai rodomi rimti siužetai. Įsivaizduoju, kad anuomet "Nosferatu" tikrai galėjo gąsdinti paprastus žiūrovus, kurie dar nebuvo tokie persisotinę informacijos gausa. Šiandien mes gyvename tokiame informaciniame lauke, kuriame kažkuo nustebinti darosi vis sunkiau. O kartu ir to natūralaus džiaugsmo paprastais dalykais mes netenkame. Pamenu, dar vaikystėje džiaugėmės visiškai paprastais dalykais, paprastais atradimais, negyvenome tokiam materialistiniam pasaulyje. Nežinau, gal per daug idealizuoju praeitį, bet daugeliu aspektų žmonės ankščiau buvo laimingesni. Bent jau paprastesni ir naivesni tai tikrai.

Todėl ta kino kalba, kuria kalbėjo klasikai, mums, įpratusiems prie holivudinių triukų, dabar atrodo tarytum vaikiškas žaidimas. Net ir tempas, kurį diktuoja senojo kino siužetas, mums kartais atrodo nepakeliamai lėtas. Pastebėjote, dažnai eidami gatve sulaikome save mintimi – kodėl aš čia taip skubu? Per daug įpratome skubėti, visur reikia suspėti, esame apsikrovę šimtais reikalų, o paprastų, žmogiškų dalykų kartais nepastebime.

"Nosferatu" kuriamas siaubas kelia šypseną savo naivumu, paprastumu ir nuoširdumu. Kurdamas muziką, ilgai žiūrėdamas šį filmą, su filmo herojais beveik susidraugavau. Šiek tiek ir gaila, kad muzika sukurta ir tie herojai vėl kažkur toli, savo istorijų laiko labirintuose.

–  Režisierius Andrius Stonys yra pasakęs, kad didysis kino stebuklas yra tada, kai kartu gimsta ir garsas, ir vaizdas. Jūsų atveju buvo kitaip –  turėjote filmą, prie kurio teko derintis. Kita vertus, greta nebuvo režisieriaus, kuris keltų savus reikalavimus. Su kokiais atradimais ar sunkumais susidūrėte kurdamas muziką šiam filmui?

– Gerbiu Audrių Stonį ir jo nuomonę, bet, manau, versijų čia gali būti įvairių. Gamta mums dovanojo gebėjimą matyti ir girdėti, kartu jausti, reflektuoti, kurti. Pavyzdžiui, muzikos genijus Ludwigas van Beethovenas gavo likimo "dovaną" – senatvėje beveik apkurto. Bet ir tuomet rašė muziką. Nes girdėti muziką galimą ir mintimis, kad ir kaip banaliai skambėtų – ir širdimi. Dažnas mūsų, muzikų, muziką girdime skaitydami partitūras. Vadinasi, tas pojūtis yra kur kas gilesnis nei vien fizinis pajautimas.

Kartais žiūrint filmą ir skambant nuostabiai muzikai man norisi užsimerkti, tai yra nematyti vaizdo, o sutelkti mintis tik klausymui, leisti vaizduotei pačiai susikurti savo vaizdinius – muzikinius vaizdinius.

Manau, nebylusis kinas turi savo žavesį. Garso nebuvimas jame tikrai nėra trūkumas, veikiau – tai galimybė atsiskleisti mūsų pačių fantazijai. Savo muzikinę fantaziją aš ir pasiūliau "Nosferatu" filmui. Tai mano interpretacija, tačiau jokiu būdu ne garsinio elemento nebuvimo šiame filme kompensacija.

–  Prieš šimtmetį nebyliojo kino seansus lydėdavo taperio atliekamos melodijos. Kokie instrumentai svarbiausi jūsų sukurtoje muzikoje? Kas ją atlieka?

– Šiame filmo muzikiniame takelyje vengiau labai margos instrumentuotės. Iš esmės skamba kelių instrumentų ansamblis: fleitos, fagoto, keli voltornių intarpai, altai, violončelės, kontrabosas, fortepijonas, klavesinas ir kojinis būgnas. Šie instrumentai įvairiai varijuoja tarp savęs, bet pagrindinis skambesys tenka fortepijonui, kaip aliuzija į jūsų minimus taperius. Fortepijonas arba pianinas apskritai labai universalus instrumentas, skambantis tiek sudėtingiausiuose kompozitorių opusuose, tiek praeito amžiaus pasilinksminimo smuklėse ar šeiminėse namų muzikavimo popietėse. Šis instrumentas dažniausiai skambėdavo ir ankstyvuosiuose kino teatruose. Žinoma, kol jį išstūmė garsinis kinas. Taip ir matau tą graudų palikto ir apdulkėjusio instrumento, palikto salės kampe, vaizdą, skambant griausmingoms filmo pradžios fanfaroms.

Taigi, nenorėdamas labai atitrūkti nuo autetiškos filmo stilistikos, pasirinkau gana tradicinį instrumentarijų, panaudojęs minimalų elektroniškai manipuliuojamų garsinių efektų intarpus. Tai, sakyčiau, kompromisinis variantas, nedarkantis bendros filmo estetikos ir suprantamas, priimtinas šiuolaikiniam klausytojui, žiūrovui.

–  Kuo kompozicijos požiūriu ypatinga muzika, skirta šio žanro filmams?

– Tikriausiai kažkokių griežtų komponavimo taisyklių čia nėra, kiekvienas kūrėjas gali pateikti savo interpretaciją. Svarbu papildyti filmo naratyvą, galbūt paryškinti šio naratyvo atraminius taškus. Atsisakiau pirminės idėjos rašyti grynai elektroniškai generuojamų garsų ir jų begalinių garsinių atspalvių prisodrintą muzikinį audinį. Idėja garso takelį formuoti muzikinio triukšmo sluoksniais man pasirodė šiek tiek per tiesmuka, turint omenyje šiuolaikinės komponavimo praktikos kontekstus.

Bet kūryboje negali būti vienokių ar kitokių limitavimų, barjerų. Visiškai įsivaizduočiau šio žanro filmą lydinčią vieno instrumento improvizaciją ar Edgardo Varèse's stilistika parašytą vien ritminių instrumentų pulsaciją. Tačiau, šiuo atveju, kalbame apie pusantros valandos trukmės filmą. Todėl būtent muzikiniame garso takelyje, mano nuomone, turi būti pakankamas kiekis pačios muzikos, o ne tik jos šešėlio ar atspindžių. Konkrečiau tariant, tokios trukmės kūrinyje, nesant šiuolaikinei kino kalbai būdingų garso elementų, tokių kaip triukšmas, aplinkos garsai, dialogai, muzikinė konstrukcija turi padėti išlaikyti dėmesį savo turiningumu ir ryškiu santykiu su vaizdine medžiaga. Bet tai, žinoma, mano subjektyvi nuomonė.

– Jūsų kūrybinėje biografijoje – muzika, kuriama kaip bendro projekto su žodžiu, teatru, įvairiomis medijomis, dalis. Ar tai  neplanuotai susiklosčiusi, aplinkybių padiktuota kūrybos kryptis, ar jums tiesiog artimas būtent muzikos ir kitos meno srities duetas?

– Savo kūryboje išbandau įvairius dalykus. Pirmiausia turi pačiam būti įdomu, atraktyvu. Kūryba yra tarsi žaidimas. Prisilieti prie įvairių kūrybos technikų, stilistikų. Turbūt negalėčiau apsiriboti, bent kol kas, viena kūrybos srove, norisi prisiliesti prie įvairialypės kūrybos. Nuo pat paauglystės grojau ir kūriau labai įvairią muziką – nuo pankroko iki elektronikos. Pradėjęs kompozicijos studijas atradau dar platesnį kūrybos lauką. Visada domino įvairios muzikinės estetikos sintezė. Visiškai neseniai vienoje konferencijoje klausiau muzikologo graikiška pavarde (dabar nepamenu), kuris nagrinėjo black metal muzikos kompozicinius ypatumus. Visiškai rimtai išanalizavo kūrinių struktūras, garsų, teksto santykius. Net ir tokioje brutalioje muzikoje rado labai įdomias kompozicines tendencijas. Muzikos kalba, ypač šiomis dienomis, yra tokia įvairi, kad apsiriboti vien tik siaura jos dalimi būtų labai didelė klaida.

Platus spektras – nuo grynosios muzikos iki skirtingų medijų sintezės ar naujų meno išraiškų formų ieškojimų yra mano interesų platus laukas.

– Koks apskritai jūsų santykis su kinu ir kino muzika? Ar ryžtumėtės kurti garso takelį naujai kuriamam filmui? Jei taip, kokio žanro jis turėtų būti?

– Visų pirma esu profesionalas ir klausimas, ar kurčiau takelį naujai kuriamam filmui, man net nekyla – žinoma, taip. Esu pastebėjęs, kad mūsų šalyje kino kūryba atsigauna nauju pagreičiu. Tai tikriausiai dėsninga. Negalime būti užsidarę tarsi kokone visus 30 metų, ateina naujos kartos, naujas mąstymas. Nors sakoma, kad menas įvairiomis formomis suklesti tuomet, kai visuomenė išgyvena sunkius metus ir nesimaudo gero gyvenimo pranašumuose, turbūt viena svarbiausių tam sąlygų – minties laisvė. Žmonės pavargsta nuo stereotipų, klišių, stagnacijos. Norisi kažko naujo, prasmingo...

Kokio žanro? Bet kokio.

– Ar muzika "Nosferatu" galėtų gyventi savarankišką gyvenimą?

– Neabejotinai, taip. Kino seanse pabandykite bent trumpam užsimerkti.

Kas: Specialus kino forumo "Scanorama" seansas. "Nosferatu. Siaubo simfonija".


Kur: M.Žilinsko dailės galerijoje.

Kada: Lapkričio 25 d. 19 val.

Kur: "Forum Cinemas" Kaune.

Kada: lapkričio 26 d. 21.15 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Dainas

Dainas portretas
Iddomus interviu su idomiu autoriumi
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių