Menininko E. Markūno parodoje – užkoduotos miesto spalvos

Menas nebegąsdina, o sudomina

"E.Markūnas yra gerai žinomas menininkas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Jo kūryba turi gilią potekstę. Svarbu tai, kad jis kuria žmonėms, todėl su komanda džiaugiamės jo paroda ŠMMC, kuriame galimybę ją pamatyti turi ir ta auditorijos dalis, kuri galbūt su profesionaliu menu dar tik susipažįsta", – sako parodos kuratorė Giedrė Kavaliauskaitė,

ŠMMC yra įsikūręs Kauno suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro erdvėse, tad, anot G.Kavaliauskaitės, tikslingai dirbama dėl to, kad menas būtų pasiekiamas jaunajai kartai.

"Atėję į pamokas ar neformalius užsiėmimus, jaunuoliai pastebi eksponuojamas parodas, jas apžiūri. Menas nebegąsdina, o sudomina. Be abejo, parodos yra skirtos ne tik mokiniams, bet ir visiems miesto gyventojams bei svečiams. Kadangi jos vyksta ne visai tradicinėje erdvėje – menininkams galime pasiūlyti padiskutuoti apie kūrinių pritaikomumą skirtingoms erdvėms, o žiūrovams suteikiame galimybę susipažinti su profesionaliu menu neįpareigojančioje aplinkoje", – sakė pašnekovė.

Skirtingi atspalviai

ŠMMC ekspozicinė erdvė pasitinka ryškiai geltonomis sienomis, tampančiomis iššūkiu tiek menininkui, tiek žiūrovui. Tačiau sodrių, šiltų atspalvių E.Markūno paveikslams aktyvus geltonis netrukdo. Didelio formato kūriniai okupuoja rėksmingas sienas ir prislopina jas ekspresyviais, triukšmingesniais spalvinių dėmių judesiais kūrinių paviršiuje.

Tačiau spalva parodos ekspozicijoje – tai ne tik išorinis, akimis suvokiamas, vaizdas. "Tai ir žmogus, ir būsenos, ir supantys architektūriniai motyvai", – sako E.Markūnas. Akys yra tarsi paletė, kurioje susimaišo realus vaizdas, jautrumas pastebint detales ir niuansus, jausmai. Ir priešais jas atsistoja vaizdas, kuris turi savybę kisti, priklausomai nuo to, kas (ir kaip) į jį žiūri.

Menininkas kūriniuose tarsi cituoja būtojo laiko fragmentus – tai, ko galbūt negalime išmesti, sunaikinti, nugriauti, ko negalime nebejausti, pamiršti, į ką nebenorime žiūrėti.

Minties tęsinys

Tapydamas miesto spalvas menininkas paveiksluose išreiškia jų metafiziškumą. Spalvinis tonas nėra pats svarbiausias (nors ir reikšmingas) konstruojant miesto vaizdinį. Svarbus neapčiuopiamas, neapibūdinamas atmosferiškumas, turintis savo spalvą, kuri netelpa į jokį apibrėžimą.

Kalbant apie operos solistus, yra apibūdinama, kad "balsas turi spalvą", bet niekas negali pasakyti, kokia ji, taip žiūrėdamas į E.Markūno paveikslus žiūrovas suvokia, kad po dažų sluoksniais atsiveria tas gylis, kurį menininkas pajuto žvelgdamas į motyvus, inspiravusius skirtingus kūrinius. Į spalvą kūriniuose reikėtų žiūrėti ne tik kaip į regimą objektą, o kaip į minties tęsinį, jausmą.

"Esu kaunietė, todėl šie paveikslai man yra lyg priminimas, koks mūsų miestas spalvotas, įvairiapusis. Tiek į Kauną, tiek ir į E.Markūno darbus neužtenka tik pažvelgti. Reikia sustoti, įsižiūrėti, pajausti. Kiekviename paveiksle galima atrasti tam tikrą užuominą, koks yra ar buvo Kaunas", – mintimis pasidalija kuratorė.

Būtini ir nereikalingi

Parodos potemė "nereikalingi" nukreipia žiūrovą į kitą teritoriją – paieškas, ko nebereikia ne tik miestui, bet ir jam pačiam. Menininkas kūriniuose tarsi cituoja būtojo laiko fragmentus – tai, ko galbūt negalime išmesti, sunaikinti, nugriauti, ko negalime nebejausti, pamiršti, į ką nebenorime žiūrėti.

"Nereikalingas – nebūtinai senas objektas. Menininkas paveikslams kurti panaudojo įvairių nenaudojamų daiktų fragmentus, jų paliekamas žymes, netgi realius ar susapnuotus žmones bei įvairias dvasines būsenas", – papildo G.Kavaliauskaitė.

Nereikalingumas – šiuolaikinio žmogaus dabarties dalis. Kuo daugiau turime, tuo daugiau mums reikia. Kuo daugiau mums reikia, tuo mažesni darosi mūsų savivertės, pilnatvės jausmai. Ši mintis kyla galvojant apie tai, kiek daug aplink mus mažareikšmių, materialių dalykų, kurių nesiryžtame išmesti, priešingai – juos kaupiame. E.Markūnas sako, kad net paveikslai yra nereikalingi. Ir tai galbūt reiškia, kad paveikslas, kaip materija, yra sąlyginis objektas, kuris bet kada gali būti sunaikinamas be pėdsako.

Bet net ir paveikslo fiziškumui pranykus (kai nebelieka matomo vaizdo) – jo spalva pasilieka. Juk muziejuose, žiūrėdami į žymių tapytojų drobes, jų su savimi nepasiimame, tačiau jausmas, kurį patyrėme žvelgdami į paveikslus, lieka ilgam. Vaizdas / spalva yra kaip jaukas, kartais prikaustantis žvilgsnį, kartais jį atstumiantis, bet visada sužadinantis emocijas, skatinantis patirti, pajausti.

Anot parodos kuratorės, jaunosios kartos žiūrovui, kuris, tikėtina, yra sukaupęs mažesnę gyvenimišką patirtį, menininko kūriniai sužadins vienokius jausmus, vyresnės kartos žiūrovui, kuris galbūt jau turi susiformavusį požiūrį į meną, jo pateikimą – kūriniai bus suvokiami kitaip.

"Tai labai individualu ir priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeninės patirties. Kita vertus, jaunas žmogus taip pat gali turėti jau susiformavusį meninį skonį, suvokimą, kartais netgi gilesnį įžvalgumą nei vyresnis žmogus. Manau, kad paroda nepalieka abejingų ir suteikia erdvės interpretacijoms", – sako G.Kavaliauskaitė.

Kas? E.Markūno paroda "Miesto spalvinis kodas. Nereikalingi".

Kur? Šiuolaikinio meno ir mokslo centre (Sandėlių g. 7).

Kada? veikia iki vasario 18 d.