Meno terapija virto autorinėmis parodomis

– Kaip prasidėjo jūsų ir tapybos draugystė?

– Tapyba prasidėjo prieš dvejus metus, kai ieškojau terapijos, vidinės ramybės. Tiesiog jaučiau, kad turiu padėti sau. Taip atradau tapybos terapiją Kulautuvoje. Užsiėmimus vedė dailininkė Simona Juškevičiūtė. Tapyba per sapnus, vizijas, jausmus. Tai ir buvo mano nauja pradžia, ji puikiai sekėsi. Išlaisvėjau, turiu puikią draugę drobę, kuriai išsikalbu, paliūdžiu, pasidžiaugiu, paieškau atsakymų. Per dvejus metus surengtos šešios parodos "Nauja pradžia", viena – "Moters pasaulis". Pritrūkusi technikos žinių ieškojau dailininko, kuris pasidalytų savo patirtimi, ir radau. Jonas Kunickas buvo  mano ekspresijos ir spalvų liudininkas. Ir tai tik pradžia, tapyba mane veda. Tapybos terapijos pamokos mažų miestelių bibliotekose, renginiuose, darželiuose, šeimų stovyklose. Nuostabu, kai tuo gali dalytis.

– Jūsų darbai labai ekspresyvūs, ryškūs. Kodėl netapote ramių peizažų ar natiurmortų?

– Darbai turbūt atspindi mane kaip asmenybę. Mano gyvenime pilkų spalvų nėra. Peizažai? Labai myliu gamtą, esu jos neatsiejama dalis, joje ir ja gyvenu, jos mano darbuose yra. Bet ar įmanoma atkartoti jos grožį? Manau, kad ne. Bet tai mano tiesa.

Niekas tavęs nepadarys laimingo, tik tu pats. Daryk viską, kas šauna į galvą. Žiūrėk į vaikus ir mokykis iš naujo, kaip reikia gyventi.

– Kaip gimė idėja sukurti ciklą "Deivės"?

– Deivės atsirado, kai pradėjau domėtis jų istorija, ką jos veikdavo, kokia buvo jų paskirtis. Supratau, kad moteris yra deivė, mes kiekviena turime tų savybių, kurias turi jos. Tik esame primiršusios. Deivių yra labai daug, dar ne visos nutapytos. Ar bus daugiau? Nežinau. Jei jos pas mane ateis, tapysiu toliau.

– Kaip nuspalvinti savo kasdienybės rutiną? Duokite keletą patarimų.

– Mano gyvenime nėra rutinos. Aš kaip pokemonas, mane reikia gaudyti. Daug veiklų, mėgstamas darbas. Niekada nenustoju mokytis, o kai noriu pabūti viena – būnu. Kai pasiilgstu žmonių, važiuoju į stovyklas, gamtą, renkuosi keliones. Niekas tavęs nepadarys laimingo, tik tu pats. Daryk viską, kas šauna į galvą. Žiūrėk į vaikus ir mokykis iš naujo, kaip reikia gyventi.

– Šiuo metu dailės terapija labai populiarėja. Ar patyrėte jos poveikį?

– Tapybos terapija populiarėja kaip ir visos terapijos. Žmonės ieško būdų atsipalaiduoti, nusiraminti, save sudėlioti. Jei esi laimingas, džiaugsmingas, ramus, aplink tave tokie visi bus. Reikia pradėti nuo savęs, o tam tapybos terapija labai padeda.

– Kokių įgūdžių reikia norint išmokti tapyti? Ar iš tikrųjų tai gali kiekvienas?

– Taip, kiekvienas gali tapyti, tam įgūdžių nereikia. Tik klausimas, kokio rezultato tikiesi? Yra būtina save išlaisvinti. Kiekvienas žmogus yra kūrėjas, išlaisvėkit ir pradėsi kurti.

– Kokią įtaką tapytojai daro aplinka? Ar būtinai turi gimti menininkų šeimoje, kad ko nors pasiektum?

– Ar menui suprasti reikia turėti diplomą? Ne, reikia turėti širdį, atvirą širdį. Bet čia vėlgi mano tiesa.

– Ar šiuolaikinis išsilavinęs lietuvis vertina meną? Ar jis yra linkęs savo namuose kabintis kraštiečio paveikslą ar vis dėlto užsienio dailininko?

– Ar Lietuvoje vertina meną? Jei žiūrėtume iš materialios pusės, ne. Žodis "vertina" labai dviprasmis. Man nėra svarbu, ar juos vertina diplomuoti kritikai. Tapau ne dėl to, tapau, nes man patinka, rodau, nes manęs prašo. Nė vienos parodos nesu suorganizavusi pati, paprašo – atvežu. Užrašo – nuvežu. Matau žmonių reakcijas, padėkas, jų akis. Aš negyvenu iš meno, aš gyvenu mene.

Man neįdomu, kas pas save ką kabinasi. Tegu kabinasi ką nori. Ar tai bus lietuvio darbas, ar užsieniečio – jei jiems gražu. Lietuviai apskritai yra linkę nueiti nusipirkti sūrį į parduotuvę, o ne pirkti iš savo kaimyno.

– Kelias nuo idėjos iki rezultato. Koks jis – duobėtas, džiaugsmingas ar pilnas iššūkių?

– Idėja gimsta, ateina su nuotaika, su emocijomis, per sapnus, vizijas. Kartais ją nešiojuosi ir bandau susidėlioti. Kartais imu drobę ir tapau neatsitraukus keturiolika valandų. Pats tapybos procesas man yra būsena: aš išeinu, pradingstu ir kai grįžtu, būna rezultatas, kartais jis pats mane nustebina. Atsitraukiu, padedu mentelę ar teptuką, vadinasi, jis jau baigtas. Tai vidinis džiaugsmas, po to aš šviečiu.

– Kaip gimė idėja įkurti grožio ir meno studiją "Indėnė"?

– Grožio ir meno namai "Indėnė" tiesiog atsirado mano gyvenime. Nieko niekada nevyksta šiaip sau. Vienas žmogus man pasakė, kad mano darbą reikėtų sujungti su menu, kad praeitame gyvenime buvau indėnė. Ir tuoj pat atsirado tokia galimybė, viskas taip susidėliojo. Man toks jausmas, kad mane kažkas veda. Susibūrė nedidelis, bet mielas kolektyvas raganaičių trio – Inga, Jolita ir aš. Meno galerija mažutė, bet ji mano, darbai atnaujinami kas kelis mėnesius. Juk grožis ir menas eina kartu. Todėl į darbą – kaip į šventę!

– Žinutė, kurią neša žiūrovui jūsų kūriniai.

– Tapau moteris, man svarbu jų vidinis grožis, jausmai, išmintis, moteriškasis pradas. Ji mama, deivė, kerėtoja, ragana ir angelas. Jos paskirtis šioje žemėje dalyti meilę, šviesą. Meilė tai pagrindas, kur ji yra, nėra pykčio, melo, savanaudiškumo, egoizmo, meilė yra duodanti. Ji išstumia blogį. O kas geriau atskleis moterį, jeigu ne pati moteris.

Mano darbai tiems, kurie mėgsta skaityti tarp eilučių.