Misija – padėti įveikti ledynmečio depresiją

Kauno Laisvės alėja turi keletą gyvų kultūros ženklų, kurie suteikia jai išskirtinės šilumos ir žavesio. Jei kurią dieną čia nepamatysi kavą gurkšnojančio poeto Gintaro Patacko, pajusi tokią tuštumą, lyg nuo centrinio pašto fasado kas būtų nukabinęs laikrodį. Vienas iš tokių žmonių, ryškiai įsirėžusių ne tik į Laisvės alėjos, bet ir viso Kauno kultūrinį reljefą, be abejo, yra režisierius Gytis Padegimas.

Patyręs teatro pedagogas, Michailo Čechovo kūrybinio metodo žinovas ir skleidėjas, režisuojantis įvairių šalių teatrų scenose, skaitantis paskaitas visame pasaulyje, Kaune dirba ne taip jau ir dažnai. Todėl ypač džiugu, kad Laisvės alėja jis vėl žygiuoja į darbą. Šį kartą – į Kauno kamerinį teatrą, kur repetuoja naują spektaklį pagal airių dramaturgės Marie Jones pjesę "Akmenys jo kišenėse". Po repeticijos Kauno kameriniame teatre šnekučiuojamės apie žmones ir laiką.

– Jūsų kūrybinėje biografijoje dera teatro teoretiko ir praktiko veiklos. Nuolat dėstote studentams, vedate seminarus ir statote spektaklius. Kaip jumyse sutaria teoretikas ir praktikas? Jie vienas kitam trukdo ar padeda?

– Greitai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pradėsiu skaityti paskaitas būsimiems režisieriams ir jau dabar, vaikščiodamas gatvėmis, aš mezgu įvadinę paskaitą. Joje bus klausimų apie šiandienos teatro procesą, kurie man kyla kaip teatro praktikui, repetuojant ar stebint spektaklius Lietuvoje, Maskvoje, Berlyne, Londone. Noriu savo paskaitose (režisūros istorijos ir teorijos) su jaunais žmonėmis kelti tuos klausimus ir kartu ieškoti atsakymų. Ir repeticijų salė, ir auditorija man yra teatro dirbtuvės. Teoriškai iškylančias mintis, įžvalgas bandau patikrinti praktiškai, o daugybės metų praktika kelia vis naujų klausimų, į kuriuos mėginu atsakyti teoriškai, t.y. skaitydamas knygas. Aš esu knygų žmogus, man labai patinka skaityti, kai aš pavargstu, man didžiausia atgaiva – stora knyga. Kodėl aš dėstau? Man norisi jaunus žmones apsaugoti nuo dviračio išradinėjimo. Režisūra yra kultūringa ir inteligentiška profesija, režisierius turi labai daug žinoti. Kadangi pats turiu nemažą įdirbį, noriu jaunus žmones supažindinti su tuo, kas jau buvo, kad jie galėtų nuo tos vietos eiti toliau, kad neišradinėtų to, kas jau seniai išrasta. Iš kitos pusės, sakoma, kas septyneri metai pasikeičia teatro kalba, teatras yra gyvų žmonių menas gyviems žmonėms, jis visada bus problemiškas, visada bus krizėje ir virsme. Teorija yra tam, kad suvoktume, kas buvo, matytume, kas yra šiandien, ir galbūt galėtume prognozuoti ateitį.

– Ar teorinis bagažas, žinojimas, kiek daug jau sukurta iki jūsų, nestabdo jūsų kūrybos polėkio?

– Aš moku atsiriboti. Man labai patinka vaikščioti į teatrą, kai aš nesu atsakingas už galutinį rezultatą. Pavyzdžiui, ne taip seniai mes su Jonu Vaitkumi vaidinome K.Smedso "Vyšnių sode". Man labai patiko nusimesti visą žinojimą, nė sekundę neatėjo į galvą mintis, kaip aš pats statyčiau "Vyšnių sodą". Aš visiškai atsidaviau režisieriui. Kai visą gyvenimą pats esi atsakingas, pats vadovauji orkestrui, pats turi surasti koncepciją, yra labai malonu nusimesti bet kokią atsakomybę ir daryti tai, ką tau liepia. Yra skirtingi vaidmenys, kuriuos gyvenime prisiimi, ir reikia mokėti juos vaidinti. Ką tik Klaipėdoje repetavau milžinišką spektaklį su 50 žmonių, o dabar dirbu su dviem aktoriais, ir tos patirtys yra skirtingos. Dirbdamas su studentais aš visą laiką galvoju, kad mano teorinis pasiruošimas yra per mažas, skaitydamas teorinį kursą aš vėl kimbu į naujas knygas, nes man vis atrodo, kad aš nepakankamai pasiruošęs.

– Ar jūsų spektakliai skirti taip pat eruditams? Ar nebijote būti nesuprastas ne tiek apsiskaičiusios publikos?

– Niekada nebūsi suprastas visų. Man svarbiau ne būti suprastam, bet būti nuoširdžiam. Vasarą savo sodyboje Juškonyse aš mėnesį vaikštau basas, puikiai bendrauju su kaimynais kaimiečiais, šneku dzūkiškai kaip savas, man ne problema susikalbėti su įvairaus lygio žmonėmis. Ir mano spektakliai "Mūsų miestelis", "Kreditoriai", "Ilga Kalėdų vakarienė" buvo suprantami ir intelektualams, ir visiems kitiems. Nes ten kalbu apie žmogų, kalbu be pozos, nebandydamas nei linksminti, nei moralizuoti, bet būdamas savimi. Esu toks, koks esu, ir mano spektakliai yra tokie, kokie yra. Vieni priima ir džiaugiasi, kiti nepriima ir žiūri kitus spektaklius.

– Apie ką jūsų spektakliai? Kaip renkatės pjeses pastatymams?

– Nors aktyviai dalyvauju socialiniame, politiniame gyvenime dar nuo Sąjūdžio laikų, bet teatre niekada nestačiau politinių spektaklių. Ir niekada nestatysiu. Todėl man nereikėjo jokios perestroikos. Teatre nuo pat pirmų darbų iki dabar aš statau apie žmogų ir laiką. Apie tai ir pjeses renkuosi. Štai dabar aš einu į repeticiją Kęstučio gatve, kur prabėgo mano vaikystė, aš prisimenu kaštoną, kurio nebėra, aš matau namą, kuriame gyveno graži mergaitė Edita, kuriai aš buvau neabejingas. Vėliau daugybę metų mes eidavome pro šias vietas ir prasilenkdavome, kai kitus žmones sutinku nuolat. Dar einu gatve ir žinau, kad štai tame name gyveno mano bendraklasiai žydai, nė vieno iš jų čia seniai nebėra. Va tai yra mano tema – žmogus ir laikas. Kaip sakė Thorntonas Wilderis, ne mes nugyvename gyvenimą, bet gyvenimas nugyvena mus. Per mus prateka laiko upės, mes gyvename ir nematome tos akimirkos, kuri yra čia ir dabar. Žmogaus akistata su laiku – esminė mano gyvenimo tema. Apie tai net ir mano paskaitos. Kadangi dėstau M.Čechovo metodą, kuris iš esmės yra apie kūrybiškumą, aš stengiuosi, kad žmogus suvoktų, jog jo gyvenimas yra vienas. Reikia branginti kiekvieną akimirką, nes čia pat gali visko netekti. Manau, kad geras spektaklis yra ne festivaliams, ne teatro gurmanams, ne kritikams. Visada stačiau daug lietuviškų pjesių, nes esu įsitikinęs – nesvarbu, kad Lietuvoje šiuo metu negyvena šekspyras, bet mes privalome statyti lietuviškas pjeses, nes tik jomis mes galime pasakyti tai, ką išgyvename čia ir dabar. Puikus pavyzdys: Vilniuje mačiau grafitį "Mano tėvynė – širdis prie širdies, mano valstybė – vagis prie vagies". Šitos mūsų problemos joks šekspyras neišgvildens, tai gali tik žmogus, kuris čia gyvena, čia neša savo širdį ir kurį biurokratai išguja pro duris.