Moderni pasaka apie Pelenę – su austriškais ir itališkais prieskoniais

Kūrė tarptautinė komanda

Baletas "Pelenė" – tai paskutinis austrų kompozitoriaus Johanno Strausso sceninis kūrinys, sukurtas XIX a. pabaigoje ir susilaukęs didžiulės pasaulinės sėkmės.

Pirmoji baleto premjera įvyko 1901 m. Berlyno karališkojoje operoje. Ši pasakos sceninė versija kitokia tuo, kad nors siužete išlieka pagrindiniai garsiosios pasakos motyvai (pikta pamotė ir jos dukros nekenčia podukros, o nuolat plušanti Pelenė pamilsta princą), įvykiai rutuliojasi modernioje madų ateljė. Jai vadovauja pamotė Madam Leontina, Pelenė – čia dirbanti jos podukra, vardu Greta, o žavusis princas – madų ateljė savininkas Gustavas.

Lietuviškoje šio J.Strausso kūrinio versijoje modernūs vizualiniai sprendimai susilies su klasikiniu šokiu. Kūrėjai žada akiai ir ausiai itin patrauklią J.Strausso baleto interpretaciją. Tai bus preciziškai estetiškai išieškotas kūrinys: gražūs kūnai, judesiai, kostiumai, sceninė aplinka ir, be abejo, svajingi J.Strausso valso motyvai.

Scenografiją kūręs dailininkas Artūras Šimonis išduoda: nedidelė teatro salė padidės optiškai, mat scenografijoje bus naudojami veidrodžiai. Optinis erdvės išplėtimas kartu su vaizdo projekcijomis sukurs impresionistinį magišką pulsavimą.

Veikėjai sukasi sukasi ir sustoja, o čia karas. Pelenė tarsi atsiduria tunelyje, kuriame turi rasti išėjimą.

"Labai norisi praplėsti muzikinio teatro pačią architektūrinę erdvę ir kiek įmanoma iš buitinės erdvės pereiti į nerealią, mistinę, pasakišką", – pasakojo dailininkas.

Kurdamas scenografiją teatro pastatymams jis sako pirmiausia ieškantis pačiam įdomių sprendimų. "O mistika ir magija yra tos sritys, kurios mane labai domina. Tad visad scenografijoje bandau perteikti bent kažkiek viso to. Čia man labai svarbus apšvietimas, sceninis grafiškumas, šviesos ir šešėlių kontrastai, įvairūs optiniai tūriai, formos ir jų siluetai. Jeigu kiti menininkai mėgsta užsižaisti faktūromis ir spalvomis, aš nesu iš tokių..." – sakė jis.

Kuriant baletą A.Šimoniui buvę labai įdomu bendrauti su kitos kultūros žmogumi, choreografu italu G.Santucci. "Labai naudinga yra išsivaduoti iš to lietuviško pilkumo, tarsi netiesiogiai būtum gavęs saulės spindulių, nes tai labai šiltas, pozityvus ir humoro jausmą turintis žmogus. Visa tai atsispindės ir jo kuriamame šokyje", – patirtimi dalijosi A.Šimonis.

Kelionė į XX a. pradžią

"Kitos Pelenės istorijos" kūrėjai siekia rekonstruoti XX a. pradžios laikmetį, kuris bene labiausiai atsispindės drabužiuose. XX a. pradžioje į praėjusią epochą žvelgta kaip į Europos saulėlydžio erą. Ją imta neigti ir pradėta ieškoti novatoriškų sprendimų pramonėje, moksle bei mene.

Spektaklio vizualiąją pusę kūrę dailininkai neslepia nuostabos ir susižavėjimo, mat ieškodami informacijos apie šį laikmetį, atradę tokių menininkų, kurių anksčiau nežinojo, bet kurių kūrybinis palikimas tiesiog pribloškia savo meniniu chuliganizmu. Tuomet visose meno srityse iškilo menininkai, išdrįsę pasipriešinti klasikiniam menui, ilgus dešimtmečius gyvavusiems kūrybos kanonams.

Ne išimtis ir kostiumo menas. Aprangoje ima dominuoti ryškios spalvos, egzotiškos detalės, rytietiški motyvai, individualumas ir ekscentriškumas. XIX a. ir XX a. epochų sandūroje impresionizmą keitė postimpresionizmas, vėliau – neoimpresionizmas, dar vėliau – kubizmas, ekspresionizmas, futurizmas ir t.t. Visos šios naujos stilistinės kryptys į drabužių spalvinę gamą įnešė laukinių, ugningų spalvų, nematytų, netikėtų jų derinių. Drabužiai ima paprastėti ir darosi vis patogesni.

Ypač šie pokyčiai buvo matomi moterų drabužiuose. Moterys tuo metu aktyviai kovoja už savo teises, stengiasi išsivaduoti iš jas varžančių, netgi fiziškai kankinusių, kietų korsetų, atsiranda trikotažas, moterys išdrįsta dėvėti triko, ypač aptempus drabužius.

Taikliai šias permainas apibūdina paties ryškiausio to meto dizainerių Paulio Poiret žodžiai: "Suknelės turi žavėti savo paprastumu, kur visos detalės pranyksta bendroje visumos harmonijoje. Rengti moteris nereiškia jas išpuošti, o greičiau išryškinti jų natūralų kūno skambesį, įgimtą graciją." Dizaineris vienas pirmųjų sukuria visiškai tiesų suknelės siluetą, atsisakydamas įliemenavimo, kuris ilgą laiką buvo neatsiejamas nuo moteriškumo sąvokos. Natūralu, kad tokia moters apranga susilaukusi daug kritikos, vadinta vėdarėliu, tačiau greitai tapusi ypač madinga.

Dar kitokių atspalvių į kostiumą įnešė į Europą atkeliavęs amerikietiškas tango, virtęs visuomenę apsėdusia tangomanija. Šokis reikalavęs ir atitinkamos aprangos – atsirado platėjantys sijonai, suknelės bei sijonai-kelnės. Moterų, dėvinčių pastarąjį kostiumą, pasirodymas gatvėje prilygdavęs skandalui, vyrai labai skeptiškai žvelgė į tokios naujos mados tendencijas. Didelį poveikį menui bei kostiumų estetikai darė ir mokslo, technikos pasiekimai. Pavyzdžiui, aviacija. Drabužiuose ėmė dominuoti iš šios srities atkeliavusios aptakios formos, kuriuos siejosi su dinamika, veržlumu.

Išskirtinė estetika

Tokią to laikmečio dvasią ir esminius pokyčius bus galima pajusti ir dailininkės Vidos Insodienės kurtuose kostiumuose.

"Choreografas G.Santucci norėjo, kad scenoje būtų vaizduojamas XX a. amžiaus pradžia (1910–1920 m.). Mes pradėjome gilintis, koks tai buvo laikotarpis. Visų pirma 1914 m. vyko Pirmasis pasaulinis karas. Tuomet mums gimė idėja užčiuopti ir karo temą, kuri tapo papildoma siužetine linija. Baleto veiksmas vyksta madų ateljė, tad ir tai norime pateisinti iki galo. Labai norėjosi sukurti kažką gražaus, šiek tiek crazy ir tai susieti su dabartiniu laiku, kad nebūtų vien autentiškas istorinis kostiumas. Mane įkvėpė ir dabartinių dizainerių kūryba, reflektuojanti vaizduojamą laikmetį", – vartydama savo pieštus, stipriai akį traukiančius kostiumų eskizus it atskirus dailės kūrinius, pasakojo V.Insodienė.

Įdomu ir tai, kad net ir šiame trumpame laikotarpyje – 1910–1920 m. – gerokai kito drabužių mados. Šis skirtumas atsispindės ir baleto personažų kostiumuose. Iki 1914 m. moteriškam kostiumui būdingas stačiakampis siluetas, kai trumpas liemuo užsibaigia iš karto po krūtine. Karo metu aktuali tampa uniforma, ne tik karinė vyriška, bet ir skirta moterims, kurios ima dirbti policininkėms, paštininkėms, ekspeditorėmis ir t.t. Uniformos estetika veikė ir kasdienių drabužių madą – populiarėjo kelnės, uniforminiai švarkai, palaidinės-marškiniai, iki tol dėvėti tik vyrų. Spalvinė gama scenoje iš pradžių bus pastelinė, monochrominė, vėliau pereis į tam tikrą žaismą.

Dizainerė, rodydama kostiumų detales ir pasakodama apie nelengvas audinių šiems išskirtiniams kostiumams paieškas, atskleidžia, kad kiekvienam personažui kūrusi vis kitokį drabužį. Balete šoks apie 15 šokėjų, o kostiumų bus net apie 120.

"Nedarau vadinamojo choro, nes, mano požiūriu, kiekvienas kostiumas turi būti išskirtinis. Kai visi kostiumai vienodi, neįdomu žiūrėti. Svarbiausia ir sudėtingiausia buvo išgauti siluetą. Šokėjos turi atlikti daug įvairiausių judesių, todėl suknelės platėjančios, lengvai krintančios, plazdančios. Kai kurios jų bus suglamžytos, kad būtų patogios ir išlaikytų savo siluetą – prigludusios, bet lengvai tempsis į šonus. Bus ir Pelenės bateliai, labai gražūs, bet tik dekoratyvūs, nedėvimi, – pasakojo V.Insodienė.

"Svarbus ir dar vienas motyvas – besisukantis ratas. Sukimasis – valsas – tai bėgimas nuo realybės. Veikėjai sukasi sukasi ir sustoja, o čia karas. Pelenė tarsi atsiduria tunelyje, kuriame turi rasti išėjimą..." – intrigavo dailinininkė.

Lapkričio viduryje vyksiančios premjeros kūrėjai: choreografas ir inscenizacijos autorius – G.Santucci (Italija), dirigentas – Virgilijus Visockis, scenografas – A.Šimonis, kostiumų ir grimo dailininkė – V.Insodienė.

Šoka: Pelenė (Greta) – Auksė Mikalajūnaitė, Justina Vitkutė, Raquel Morla Garridi, Pamotė (Madam Leontina) – Aurimas Sibirskas, Gintaras Visockis, Madam Leontinos dukterys – Rima Panuškytė, Sandra Lavrenovaitė, Sandra Drodvilaitė, Viktorija Batvinytė, Princas (Gustavas) – Nerijus Juška, Tomas Kratkovskis, Gustavo brolis – Andrejus Janbekovas, Tomas Kratkovskis, Burtininkas – Aurimas Tiškevičius, Valerijus Osadčenka.