Mylimai profesorei studentai ir atrastą žvaigždę dovanoja

– Šį pokalbį galima pavadinti jubiliejiniu. Jei metaforiškai atsigręžtume ir jūsų nueitą kelią paverstume natomis, kaip jas įvardijo italų muzikos teoretikas Gvidas Arecietis? Ko jame buvo daugiausia: DOminum – Dievo rankos, RErum – materialių dalykų, o gal MIraculum – stebuklų, SOL – saulės ar kitko?

– Sunku atsakyti į tokį subtilų klausimą. Ko gero, čia tiktų beveik visos natos: Dievo rankos tikrai būta, nes mano vaikystės svajonės išsipildė. Stebuklų – taip pat, juk aš vis dar dainuoju. Apie materialius dalykus kūrybinio gyvenimo pradžioje galvojau mažiausiai. Taip buvau auklėta. Nors teko ir pabadauti, ir priverstinės varškės dietos laikytis, nes nebuvo už ką nusipirkti mėsos ar žuvies. Dėkoju savo draugams ir mokytojai, prof. V.Mikštaitei. Tai žmonės, kurie mane palaikė: padėjo dvasiškai nepalūžti po ankstyvos mamos mirties, pamaitindavo, kai visai riesta būdavo, nes reikėjo dar ir babą karšinti. Dabar, ko gero, daugiausia – Saulės, juk ir metai jubiliejiniai, ir plaukai šviesūs...

– Rugpjūčio pabaigoje atšvęstas jubiliejus pasivijo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Jums surengtose iškilmėse dainavote su esamais ir buvusiais studentais, taip parodydama, kokia svarbi jums pedagoginė veikla. Garsėjate kaip puiki solinio dainavimo mokytoja – tai iš Dievo ar iš meilės savo profesijai?

– Tuoj pat po šio koncerto užgriuvo III tarptautinis M.K.Oginskio konkursas (darbas vertinimo komisijoje, konkursantų ruošimas ir finalinis koncertas su fantastišku M.K.Oginskio koledžo simfoniniu orkestru iš Baltarusijos). Beje, dar viena dovana jubiliejaus proga – mano magistrė G.Kuzmickaitė tapo konkurso "Grand Prix" laimėtoja.

Man labai smalsu ir įdomu stebėti, kaip keičiasi jauno žmogaus charakteris, kaip jis bręsta, virsta asmenybe, kaip kinta ir tobulėja balsas, pasaulėžiūra. Man patinka mano profesija. Gal todėl ir rezultatų kažkokių yra. O gal pasenti nenoriu, juk dirbant su jaunimu ir pats lėčiau sensti... Su studentais bendrus koncertus dainuoju nuo pat pedagoginio darbo pradžios. Daug įdomių programų ir spektaklių esame atlikę. Jaunimui – tai patirtis, man – atsakomybė. Nauda abipusė. O koncertas "Mano gyvenimo dainos" buvo dar viena proga kartu pamuzikuoti, prisiminti pirmuosius žingsnius, nes su pagyvenusia profesore eiliniame koncerte juk nedainuosi – yra jaunesnių kolegių, o su manim didelio "piaro" nepadarysi. Nesu ekrano veidas.

Nė vienas esamas ar buvęs studentas neatsisakė dainuoti šiuose koncertuose ir nepaklausė apie honorarą. Aš jais didžiuojuosi ir esu dėkinga už jų padorumą ir profesionalumą.

– Pagarbą profesijai demonstruojate ne tik stulbinančiais muzikiniais pasiekimais, bet ir fantastišku darbštumu, disciplina, atida kolegoms. To mokote ir savo studentus. Ar žvaigždžių kepimo laikais tai – vertybė jauniems atlikėjams? Kaip padedate jiems susidoroti su pagunda sukti lengvesniu keliu?

– Apie stulbinančius muzikinius pasiekimus kalbėti kiek per drąsu. Taip, aš daug dainavau ir dabar dar padainuoju. Tuo metu, kai teatre užsivėrė durys, Dievas atvėrė langą: nemažai laiko praleidžiu užsienyje, kur ne tik vedu meistriškumo kursus ar dirbu konkursų vertinimo komisijose, bet ir koncertuoju.

O kuris kelias lengvesnis? Darbštumas ir disciplina, pagarba kompozitoriui, kolegoms – pagrindiniai mūsų profesijos kriterijai. Muzika – drausminanti meno (o gal mokslo) šaka: reikia laiku įstoti ir laiku nustoti dainuoti. Aš nepripažįstu ir nenaudoju tokių epitetų kaip žvaigždės. Jos spindi danguje. Tol, kol studentas yra mano klasėje, leidžiu eksperimentuoti, bet tik su mano žinia: kodėl gi nepabandžius ir kitokią muziką padainuoti. Be to, valgyti nori visi... Tuomet, kai jis pradeda savarankišką karjerą, aš jam nurodinėti neturiu nei teisės, nei noro. Jis pats sprendžia, kuriuo keliu pasukti. Žinoma, jeigu dainininkui sekasi gerai, tai mokytojas tiesiog pamirštamas, bet, jeigu įvyksta bent menkiausia kūrybinė nesėkmė, tai mokytojas pats pirmas apie tai sužino (yra geradarių, kurie su malonumu apie tai informuoja).

Tikrai negyvenau tokio bohemiško gyvenimo kaip Violeta Valery, nesiaukojau kaip Džilda, neišprotėjau kaip Margarita, nebuvau ištikima žmona kaip Leonora, nemoku atlikti charakirio kaip Butterflay, nesu valdinga kaip Bona Sforza.

– Žvaigždes ruošiate ir jūs: Andrius Apšega, Rapolas Baranauskas, Egidijus Bavikinas, Ieva Goleckytė, Liudas Mikalauskas, Monika Pleškytė, Kristina Siurbytė, Rūta Ščiogolevaitė, Ieva Vaznelytė, Nomeda Vilkanauskaitė – vardiju abėcėlės tvarka, nes sunku išskirti kurį nors vieną. Vien Kauno valstybiniame muzikiniame teatre dainuoja dešimt jūsų mokinių, kiti – Lietuvos ir užsienio scenose. Koks jūsų dalijamos sėkmės receptas?

– Jokio recepto nėra. Paskaitose vyrauja abipusė pagarba ir supratimas. Aš neišmokysiu dainuoti, nes to padaryti negaliu. Studentas pats turi suvokti dainavimo technikos, stilistikos, lingvistikos ir komunikacijos principus. Aš galiu jam tik pasiūlyti ir patarti, kaip naudoti vieną ar kitą garso išgavimo būdą ir pan. Kiekvienas pasiima iš manęs tiek, kiek nori ir kiek sugeba. Dainavimo mokytojas – specialybė, kuri turi labai daug nežinomųjų: reikia ne tik girdėti, matyti, bet ir jausti. Kartais klausai jauno vaiko ir supranti, kad padėti jam bus labai sunku. Svarbu, kad ir mokytojas, ir mokinys būtų kantrūs ir išlauktų, kada biaurusis ančiukas pavirs nuostabiai gražiu gulbinu ar gulbele. Mokant dainavimo, vienas lauke – ne karys. Turi būti abipusis supratimas.

– Sklando legendos ne tik apie tai, kad esate reikli ir griežta pedagogė, bet ir apie šiltą bei įdomų bendravimą už klasės ribų. Ką ten taip smagiai veikiate? Ar tokia bičiulyste apdovanoti visi jūsų mokiniai, ar tik tie, su kuriais užsimezga ypatingas ryšys?

– Tai ne legendos – realybė. Nežinau, ar jauniems žmonėms taip jau smagu su manimi bendrauti, bet tenka. Klasėje laiko pokalbiams nėra. O kelionių metu atsiranda proga pabūti kartu. Yra tradicija susitikti mokslo metų pradžioje: susipažįstame su naujais studentais, atšvenčiame mano gimtadienį ir mokslo metų pabaigoje renkamės mano namuose. Šnekos tada netrūksta – juk per metus tiek visko išgyventa. Yra studentų, su kuriais labai lengva ir įdomu bendrauti, kiti būna uždaresni. Vieni – smalsūs, kitiems rūpi tik jie patys. Aš ne kartą esu sakiusi, kad pradinės pozicijos visiems suteikiamos vienodos. Kitas klausimas: ar studentas yra trumpų, ar ilgų distancijų bėgikas. Būna, kad suklumpa net nepradėję bėgti. Mokinių daug, o aš viena. Malonu, kai baigę mokslus ir išsibarstę po pasaulį buvę studentai prisimena ne tik švenčių metu. O tokių yra ne vienas ir ne du.

– Jūs jau septintoje klasėje žinojote, kad dainuosite. Tai didelė laimė – iškart eiti išsvajotu keliu. O jei jaunam žmogui nepasiseka iš karto atrasti savęs, kaip atpažinti pašaukimą?

– Reikia labai įsiklausyti į save. Jeigu gali nedainuoti, tai nedainuok – šią frazę sakau visiems pradedantiems studijuoti dainavimą. Aš nesu linkusi užkirsti jaunam žmogui kelio. Juk ir Liudui Mikalauskui, ir Monikai Pleškytei kai kurie žymūs Lietuvos dainavimo specialistai ne tik nerekomendavo mokytis dainavimo, bet ir konsultacijų metu diagnozavo, kad jie neturi nei balso, nei talento dainuoti. O dabar Liudo pristatinėti nereikia niekam, ir ne tik Lietuvoje, o Monika Pleškytė studijuoja magistro 1 k., laimėjo ne vieną prestižinį tarptautinį konkursą, kuria vaidmenis teatre ir priimta į Varšuvos Didžiojo teatro tarptautinę jaunųjų solistų programą (iš 75 pretendentų į studiją buvo priimti tik septyni dainininkai. Turiu kuo didžiuotis iš jų, dvi yra mano dabartinės studentės – Monika ir Gabrielė Skromanaitė). Rūta Ščiogolevaitė, anot specialistų, negalėjo dainuoti operinės muzikos. O tai yra netiesa.

Kalbant apie pašaukimą: aš į LMTA įstojau tik iš antro karto. Pirmą kartą mano specialybės pažymys buvo dvejetas penkiabalėje sistemoje, o komentarą "jūs esate baigta dainininkė" supraskite, kaip norite. Man niekas nepranašavo operos solistės karjeros (kamerinis koloratūrinis sopranėlis). Besimokant konservatorijoje, dabar LMTA, manęs nepriėmė į scenos judesio paskaitas, sakė, invalidų nepriima. Tokių pavyzdžių galiu pateikti ne vieną.

Turi šalia atsirasti žmogus, kuris tavimi patikėtų ir tą tikėjimą perteiktų tau. Mano mama, mokytoja prof. V.Mikštaitė ir pianistė Audronė Eitmanavičiūtė – žmonės, kurie manimi patikėjo ir stūmė pirmyn. Pati nebūčiau daug ko išdrįsusi daryti, nors avantiūrizmo nestokoju. Mūsų specialybė tokia, kad negalima manyti, jog esi visažinis. Kartais skubotas ir griežtas verdiktas gali sugriauti jauno žmogaus likimą. Čia reikia būti atsargiam, bet teisingam. Gyvenimas parodo, kas teisus.