Apie ilgesį, atstumą ir ryšį

– Pavargau tave matyti tik per ekraną. Kartais net paniškai trūksta tavęs šalia.

~ Aš kartais galvoju, kad laikas man persikelti arčiau...

~ Juk ir nesusikalbame tik dėl atstumo ir medijų. Juk susikalbame, kai iš tiesų kalbamės.

– Kartais jos gelbėja, kai fizinis atstumas pasidaro per didelis, kai pavirsta tūkstančiais kilometrų, bet net ir pačios ryšio priemonės nuvilia. Kaip šį kartą. Tada laikas pavirsta nebesuvokiamu atstumu.

~ Tais sykiais su tavimi mintyse kalbuosi. Bet tas pokalbis paprastai būna gan vienpusis.

– Na, bet, matyt, ir tai kartais veikia, kai susitinki sapne arba mintyje. Bet irgi paprastai geriausiai minčių suderinamumas veikia per mažą atstumą. Kilometrų ir laiko prasme.

~ Taip, erdvėlaikio distancija deformuoja dialogą ir jausmą. Žinai, kaip skirtingų ilgių lęšiai fotografijoje – visi jie šiek tiek deformuoja realybės audeklą.

– O, bet fotografijoje deformuota realybė dar gražesnė! O mums atvirkščiai...

– Ir taip, kiekvieną kartą dėdama šauktuką, jaučiuosi nepatogiai, prisiminus tavo pamokymą:)

~ Nepritarčiau, kad gražesnė. Ji visokia. Deformacija man nėra neigiamas žodis.

– Bet kai deformuoja dialogą ir jausmą, dažniausiai neigiamas. Bent iš mūsų patirties.

~ Na taip, mūsų patirtis įvairiopa. Gerai buvo laiku suprasti, kad reikia kalbėtis, o ne interpretuoti ir liūdėti.

– Aha, interpretacijoms mūsų vaizduotė itin laki, kai net galvoji, kad perskaitai balso toną.

~ Bet čia gal veikiau bendražmogiška. Ir pats laikas toks keistas: mes visi tiek stengiamės spėti su srautu, kad pamirštame klausyti, girdėti ir atliepti kitą.

– Kažkaip nervina toks formatas SMS. Kažkaip renkuosi žodžius ir vis, atrodo, nepasakau, ką noriu. Bet dėl skubėjimo – tavo tiesa. Kartais ne medija kalta. Pamenu tavo laiškus iš Prancūzijos ir Italijos. Tada jie kaip tik suartino. Buvo gilūs ir suprantami iki skausmo. Kaip pats intymiausias pokalbis per naktį.

~ Na taip, čia veikiau mūsų gebėjimas būti čia ir dabar tiek perteikiant, tiek priimant žinią. Ir būtent žinią, nes informacija man vėlgi asocijuojasi su ta pertekline dalykų apie nieką ataka.

– Turi galvoje gebėjimas ar negebėjimas?

~ Nesupratau klausimo. Nuo gebėjimo priklauso perskaitymas. Miau? Beržas tau murkia linkėjimų. Man regis, jis manęs nebeatpažįsta.

– Aa, na ir aš nelabai supratau teiginį, todėl ir perklausiau. Nežinau, ar gebėjimas perskaityti tikrai priklauso nuo buvimo čia ir dabar. Juk jei tu ten, o aš čia, tai atstumas kartais tampa tiesiog nebesuvokiamas, be ribų ir, atrodo, be pabaigos. Miau ir Beržui. Va katinui tai tikrai visi skaipai ir mobiliakai vienodai rodo. Bandžiau Kariui skambinti iš Anglijos, o tas nė miau.

~ Na, pats laikas suprasti, kad balsas iš plastiko gabalo nei kvepia, nei glosto, nei šeria :))

– Jie tai dar žino, kas yra tikras ryšys.

– Bet mes taip jau gal valandą susirašinėjame, galėtume turbūt tęsti visą naktį, bet atrodo, kad nieko nepasakėme.

~ Aga.

- Nepatinka SMS. Dar blogiau už elektroninį paštą, skaipą ir telefoną...

~ Negaliu nepritarti.

~ Bet tas kalbėjimas gal ir neturi būt apie naudą ar tariamai svarbius dalykus? Gal pats dialogas yra svarbiau už neva informaciją ir informavimą? Dialogas dėl dialogo. Turėti su kuo patylėti ar (ne)reikšmingai svarstyti (ne)reikšmingus dalykus, pvz., paslaptingą katinų pasaulį, man svarbiau, nei prenumeruoti gausius pezalų dienraščius iš visų pasaulio kampų.

– Patylėti kartu ypač gera, nes ne su visais gali. Bet kaip tu patylėsi telefonu... Gali būti perskaityta kaip ignoravimas.

– Tai jau taip suprantu, kad dabar tylime kartu. O aš tuo metu dantis išsivaliau. Labanakt :*

~ Aš irgi buvau dantų valyti:)) Sorry, kažką užsigalvojus užsikuičiau. Labanakt tuomet. Rytoj susirašom?

– OK. Susiskambinam gal.

~ Gerai:))

Kada? Liepos 30 d. 15 val.

Kur? Galerijoje "Meno parkas".

Kas? V.Tamoševičiūtės ir D.Pupkevičiūtės performansas.